virtuali realybė

Žmogaus atvaizdo ateitis.

Pandemijos (COVID-19) metu žmogus neteko pasitikėjimo savo išlikimu. Pažeidžiamumą suprato ne tik mokslininkai tačiau ir visuomenė. Fizinis žmogaus pavidalas atsidūrė virtualios realybės užnugaryje. Žmogus keičia pavidalą, kurį riboja tik vaizduotė.

Iki pandemijos žmogus kūnas buvo sofistikuotas, sudievintas. Realybe virstanti virtuali realybė šią atvaizdo teoriją keičia. Mes kuriamės savo atvaizdą iš naujo kitoje realybėje. Intymumas įgavo daugiau pavidalų. Imame gerinti ne kūno ribas (transhumanistai), o vaizduotę. Kūnas tapo socialine distancijos matmens vienetu.

Objektuose atsirandantys veido, kūno atvaizdai padeda mums pereiti į virtualios realybės erą. Fizinį savo atvaizdą atskiriame nuo tapatybės. Kūnui bei atvaizdui praradus pasitikėjimą imama jį naudoti kaip pradinę formą savo namų aplinkoje. Viešoje erdvėje atvaizdo panaudojimas padeda nepamiršti kūniško geismo. Į odą panašios objektų tekstūros, neidentifikuotų žmonių veidai padeda išlaikyti intymumą.

Natūralius poreikius pakeičia naujos formos. Praradus nuovoką apie laiką ir kūniško gyvenimo trukmę žmogaus vaizduotė formuoja naujus kūniškus instinktus.