top of page
  • Sep 12, 2020
  • 1 min read

The human form is changing during this time. We need to rethink skin as a material. Skin is the layer of usually soft, flexible outer tissue covering the body of a vertebrate animal, with three main functions: protection, regulation, and sensation. The origin of word skin is from dutch word which means flay, peel. Which inspires me to peel skin from human and look at it.



The main factor which changes perception of human skin is public surveillance. Surveillance is the monitoring of behavior, activities, or information for the purpose of information gathering, influencing, managing or directing. Tracking takes on new layers slowly. It goes under the skin.


Now the government wants to know the temperature of your finger and the blood-pressure under its skin. Yuval Noah Harari

Skin as a material becomes important as a safety net too. If it could make surveillance more democratic? So as I designer I have a question, how skin could look in the future? How we can redesign it?


Resources:


_______________________________________________________________________________


This is a part of my internship at Trend Atelier by Geraldine Wharry. Also there is The Trend Atelier Community which blends the power of action, support, education and future foresight.

  • May 25, 2020
  • 1 min read

Žmogaus atvaizdo ateitis.


Pandemijos (COVID-19) metu žmogus neteko pasitikėjimo savo išlikimu. Pažeidžiamumą suprato ne tik mokslininkai tačiau ir visuomenė. Fizinis žmogaus pavidalas atsidūrė virtualios realybės užnugaryje. Žmogus keičia pavidalą, kurį riboja tik vaizduotė.

Iki pandemijos žmogus kūnas buvo sofistikuotas, sudievintas. Realybe virstanti virtuali realybė šią atvaizdo teoriją keičia. Mes kuriamės savo atvaizdą iš naujo kitoje realybėje. Intymumas įgavo daugiau pavidalų. Imame gerinti ne kūno ribas (transhumanistai), o vaizduotę. Kūnas tapo socialine distancijos matmens vienetu.

Objektuose atsirandantys veido, kūno atvaizdai padeda mums pereiti į virtualios realybės erą. Fizinį savo atvaizdą atskiriame nuo tapatybės. Kūnui bei atvaizdui praradus pasitikėjimą imama jį naudoti kaip pradinę formą savo namų aplinkoje. Viešoje erdvėje atvaizdo panaudojimas padeda nepamiršti kūniško geismo. Į odą panašios objektų tekstūros, neidentifikuotų žmonių veidai padeda išlaikyti intymumą.

Natūralius poreikius pakeičia naujos formos. Praradus nuovoką apie laiką ir kūniško gyvenimo trukmę žmogaus vaizduotė formuoja naujus kūniškus instinktus.


© 2020 by Elena Lasaite

bottom of page