top of page

Santrauka

Supančios aplinkos susiformavimą, tuo tarpu ir daiktiškąją aplinką, iš dalies nulėmė mūsų baimė arba noras jaustis saugiems. Saugumas yra vienas pagrindinių mūsų visuomenės poreikių. Šiuolaikiniame pasaulyje tai yra sudėtinga sistema. Ją gali formuoti tik pati visuomenė, įvertindama, kiek yra pasirengusi paaukoti vardan to. 

Daugelis supančių daiktų pasyviai arba aktyviai mus saugo. Objektai gali tapti simuliakrais, apeliuodami į mūsų jautrumą, norint jaustis nepažeidžiamam. Saugumo jausmo ir daiktiškosios aplinkos sąveikos tyrimas prasidėjo nuo tvoros (angl. fence) (minėtasis angl. fence kilęs iš žodžio angl. defence, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia gynybą). Tvora įprasmino poreikį saugoti. Šis objektas, suformavęs pagrindą saugojimui, privatumui, gynybai – riba, kurios negalima peržengti. Galima teigti, kad mus saugantys barjerai tėra ginklai, kuriuos norime aplinkiniams demonstruoti kaip tapatybės savisaugą, teritorijos ar statuso priklausomybę. Saugumas ir noras saugoti tampa įpročiu ypač viešoje erdvėje. 

Mūsų kūnas – tiesioginis tapatybės nešiotojas. Žmonėms svarbus ne tik jų psichologinis tapatumas visuomenėje, tačiau jam tiesiogiai grėsimingas fizinis tapatybės pažeidimas. Būtent mus supanti fizinė daiktiškoji aplinka padeda aktyviai ir pasyviai saugoti tapatybę. Tyrime aptariama tapatybė sąveikauja su fiziniu savo duomenų apsaugojimu ir su neurotišku asmenybės troškimu išsaugoti tapatybę, nors ir realios grėsmės tam nėra. Dabar mūsų veidas turi daugiau įgaliojimų nei bet kada iki šiol. Taigi pastebime vienijančią išvadą, jog saugodami veidą, saugome tapatybę. Veidas esame mes.

Veidas – pagrindinė savęs išraiška. Istorikas H. Belting’as knygoje „Veidas ir kaukė: dviguba istorija“ (angl. „Face and Mask: a Double History“, 2017) iškelia klausimą: „Kas yra veidas?“  Vienas iš jo atsakymų pabrėžia, jog veidas tampa veidu tuomet, kai jis yra matomas. Socialinis veido vaidmuo svarbus tada, kai mes matome veidą kontekste. Veidas yra išorinis atvaizdas, kurį priskiriame savęs suvokimui. Tai mus sieja su bendruomene, kultūra ir papročiais. Istorikas Ernst’as Gombrich’as knygoje „Meno istorija“ (2014) apžvelgia portreto vaidmenį bei reakciją į jį. Tolimoje praeityje žmonės žiūrėdavo į portretus su baiminga pagarba, nes manė, kad išsaugodami žmogaus pavidalą, dailininkai kažkokiu būdu išsaugo ir vaizduojamo žmogaus sielą. Viduramžiais tapant portretą, buvo pasitenkinama įprastinio vyro ar moters figūra ir tik užrašas virš portreto buvo nuoroda į žmogaus tapatybę.

Veidas – tai pagrindinė komunikacijos priemonė. Visų kultūrų žmonės atpažįsta tam tikras su pagrindinėmis emocijomis – pykčiu, pasibjaurėjimu, baime, džiaugsmu, liūdesiu ir nuostaba – susijusias veido išraiškas. Veido išraiška atlieka svarbų vaidmenį, bendraujant ir formuojant aplinkinių žmonių įspūdį. 

Kaukė – tai ant galvos dėvimas objektas, dažniausiai atvaizduojantis alternatyvų veidą. Mums labiausiai žinomos kaukės turi skirtingas funkcijas: apsauginė, pomirtinė, kosmetinė. Viena iš kaukės funkcijų – uždengti veidą, kada nenorime būti atpažinti – šiai paskirčiai kaukes naudoja nusikaltėliai, liudininkai, demonstracijų dalyviai. Šie aspektai siejami su minėtu poreikiu apsaugoti savo tapatybę. Kaukės motyvas taip pat ypač svarbus, kai veidas kontekstualizuojamas viešoje erdvėje (namų arba asmeninėjė erdvėje kaukės – retas atvejis). Kaukės dėvimos, kai norima įsikūnyti į kitą tapatybę ritualinių apeigų ar teminių vakarėlių metu.

Šiandien veido atpažinimas tapo mobiliųjų telefonų, nešiojamųjų kompiuterių, pasų ir mokėjimo programų saugumo funkcija. Tai žada perversmą tikslinės reklamos versle ir pagreitins tam tikrų ligų diagnozavimą. Kita vertus, tai vis dažniau naudojama priespaudai, sekimui ar kaip politinis įrankis. Veido atpažinimo technologija jau seniai testuojama ir naudojama privačiose erdvėse (pavyzdžiui, prekybos centrai „Tesco“) ir vis dažniau testuojama viešosiose miesto erdvėse. Kinijoje ši technologija naudojama jau pastarąjį dešimtmetį. 2019 m. duomenimis, Kinijoje viešose erdvėse gyventojus stebėjo 200 mln. kamerų. Tai naudojama, norint užtikrinti saugumą, mažinti terorizmo grėsmę, atpažinti nusikaltėlius bei juos sekti. Viešoje erdvėje veidas tampa įrankiu.

santrauka

Summary

 

The formation of the surrounding environment, including the material environment, was partly driven by our fear or desire to feel secure. Security is one of the basic needs of our society. In today’s world, this is a complex system. It can only be shaped by society itself, assessing how much it is willing to sacrifice for it.

Many of the things around us passively or actively protect us. Material objects can become simulacra, appealing to our sensitivity to feel invulnerable. The study of the interaction between the sense of security and the material environment began with a fence (the aforementioned word fence comes from the word defence).  The fence gave a sense to a need to protect. This object, which has formed the basis for protection, privacy, defence is a boundary that cannot be crossed. It can be said that the barriers that protect us are just weapons that we demonstrate to those around us in defence of our identity, as well as an indication of possessed status or territory. Security and the desire to protect is becoming a habit, especially in public space.

Our body is the direct bearer of identity. The psychological identity in the society is not the sole matter of importance to an individual, but also is a direct threat of breach of one's physical identity. It is the physical material environment around us that helps to actively and passively preserve our identity. 

The identity addressed in the study interacts with the physical protection of one’s data, and the individual's neurotic desire to preserve the identity while there is no real threat to it. Now our face has more authority than ever before. So we notice the consubstantiating conclusion that by protecting the face we are protecting our identity. The face is us.

The face is the main expression of self. Historian H. Belting in his book Face and Mask: a Double  History ( 2017),  raises the question - ‘What is the face?’. One of his answers dictate that a face becomes a face when it is visible. 

The social role of the face is important when we see the face in a context. The face is an external image that we attribute to self-perception. It connects us to community, culture and traditions. Historian Ernst Gombrich reviews the role of the portrait and the reaction to it in The Story of Art (2014). In the distant past, people looked at portraits with awe-inspiring respect, believing that by preserving the human shape artists somehow preserved the soul of the depicted person as well. When the portrait was painted in the Middle Ages, the ordinary figure of a man or woman would suffice and only an inscription above the portrait was a reference to the person’s identity.

The face is the main means of communication. People of all cultures recognize certain facial expressions related to basic emotions - anger, disgust, fear, joy, sadness and wonder. Facial expression plays an important role in communicating and shaping the impression of the people around.

The mask is an object worn on the face, usually depicting an alternative face. The masks best known to us have different functions: protective, posthumous, cosmetic. One of the functions of the mask - to cover the face when we do not want to be recognized - the masks are used for this purpose by criminals, witnesses, demonstrators. These aspects are related to the aforementioned need to protect one's identity. The mask motif becomes especially important when the face is contextualized in a public space (masks at home or within one's personal space are rare cases). Masks are worn when one wants to incarnate into another personas during ritual ceremonies or themed parties.

 

Today, facial recognition has become a security feature for mobile phones, laptops, passports and payment applications. This anticipates a revolution in the targeted advertising business. It  will  also speed up the diagnosis of certain diseases within the medical sector.  On the other hand, it is increasingly used for oppression, surveillance or as a political tool. Face recognition technology has long been tested and used in private spaces (such as Tesco supermarkets) and is increasingly being tested in public urban spaces. In China, this technology has been used for the past decade - according to data gathered in 2019, 200 million cameras observed the citizens in the public spaces. It is used to ensure security, reduce terrorist threats, identify and track criminals. In the public space, the face becomes a tool.

summary

Objektai 

Veido morfologija

 

Veidas yra pagrindinė savęs išraiška. Kita vertus, susiduriame su prieštaravimu: mūsų tapatybės atpažįstamumas sutrinka, nes mes kaip tapatybės nešiotojai niekada nematome tikrojo savęs vaizdo. Veidą dažniausiai esame įpratę matyti veidrodyje arba faksimilėse. Šioje praktinio tyrimo dalyje ypač aktualios tampa mirties kaukės bei bandymo atvaizduoti žmogaus veidą problemos.

Mirties kaukės – tai mirusiojo veido atvaizdas. Šios kaukės įamžina mirusio žmogaus veidą, praradusį emocijas, veido funkcijas. Įdomu tai, jog veidas dažnai siejamas su emocijomis, išraiškomis. Tačiau kiek kitokį požiūrį į mirties kaukes pateikia fizionomijos tyrinėtojas Johann’as Kaspar’as Lavater’is (1742–1801), šiuos objektus jis iškelia į veido atvaizdavimo aukštumas. Tyrinėtojas teigia, jog žmogaus veido bruožai išryškėja po mirties – tai kur kas išraiškingiau nei miegančio ar gyvo žmogaus veidas. Istorikas H. Belting’as knygoje „Veidas ir kaukė: dviguba istorija“ (angl. „Face and Mask: a Double History“, 2017) aptaria gyvo veido santykį su mirties kauke: veidas tarsi grįžtą į pradinį būvį – tai tampa tik veidu, tokiu būdu atmetami socialiniai barjerai. 

Mirusio žmogaus veidas nebeskleidžia emocijų, raumenys tampa neaktyvūs – šitokio veido nesame įpratę matyti. Šiomis dienomis tokias kaukes sutinkame ypač retai arba tik muziejuose. Mirties kaukės buvo plačiausiai tyrinėjimos XVIII–XIX a., kada fizionomijos mokslas buvo ypač populiarus. Vėliau daugelis šių kaukių pasiliko archyvuose, tačiau tai kiek nostalgiškas, toteminis objektas, perteikiantis nesenstantį, autentišką veidą. Galima teigti, jog šių dienų mirties kaukėmis iš dalies tapo nuotraukos. 

Veido atvaizdavimas – viena pagrindinių problemų, tiriamų šiame praktinės dalies etape. Bet kokia veido faksimilė – tai veido atvaizdas, kuriam turėjo įtakos tuo meto įvykusios reakcijos į aplinką. Gyvas veidas niekada nebūna tik forma. Tai yra kultūrinės aplinkos atspindys. 

Daug dėmesio skyriau kaukės motyvo tyrimui. Kaukė yra tarsi dar vienas veido sluoksnis. Visais laikais kaukės buvo dėvimos ant veido, norint pakeisti ar nuslėpti tapatybę, redukuoti veido funkcijas arba jas visai eliminuoti. Veido kopijos kūrimas, kaip ir mirties kaukės, nesistengia pakeisti veido: jomis siekiama atkartoti veidą – šių objektų ant veido nebeuždėsime, jos tampa totemais. 

Pirmasis mano veido liejimo formos gamybos būdas buvo paremtas atliejų tyrimu. Tai kiek archajiškas metodas: ant veido tepamas silikonas įamžina veidą ilgoje nepatogioje pozicijoje. Šiuo būdu siekiau atkreipti dėmesį į atliejos būdą kaip į norą išsaugoti atsitiktines detales. Šiuo atveju veido raumenų reakcija į procesą atsispindėjo galutiniame darbe. 

Svarbu aptarti gipso kaip medžiagos panaudojimą procese. Seniausia Vokietijos atliejų gamybos įmonė-dirbtuvės jau 200 metų naudoja senąsias liejimo technologijas ir tokiu būdu išsaugo praeitį. Kodėl praeities išsaugojimas, kuriant kopijas apskritai aktualus? Dirbtuvių atstovai teigia, jog toks metodas leido išsaugoti tai, kas buvo sunaikinta karo metu, darant kopijas iki sunaikinimo[2]. Kiekviena veido kopija, sukurta skirtingais laikotarpiais, išsaugo tai, ko ateityje nebebus.

Liejimo formose išsaugota emocija ir išraiška neatkartojama kitais veido dublikavimo procesais. J. K. Lavater’is teigia, jog būtent gipsas leidžia perteikti nepaprastai žavias veido detales: emociją, formą, jauseną. Tačiau praktiniame darbe gausu nelygumų ir netikslumų, kurie galėjo atsirasti dėl patirties trūkumo, galbūt tai lėmė veido formos, neleidžiančios silikonui laikytis, arba atvirkščiai. 

Naujosios skenavimo technologijos – veido atvaizdavimas, kuriame žmogus neturi įtakos. Vokietijos atliejų įmonės atstovai taip pat įvardija savo santykį su naujausiomis technologijomis bei jų galimybėmis. 3D skenavimo technologijas jie jau bando pastaruosius metus, tačiau kol kas niekas kitas geriau neatkartoja smulkių detalių nei gipsas. 

Mano veidas buvo nuskenuotas rankiniu skenavimo įrenginiu „Artec Leo“ (5 pav.) . Čia išryškėja kiek kitoks santykis su veido atvaizdavimu. Įdomu tai, kad nuskenuotame veide akys yra atmerktos, tačiau jos tarsi akivaizdžiai negyvos. Šiame etape galima pastebėti, kaip kiekviena skirtinga technologija redukuoja veidą.

Pastebėta, jog abu dublikavimo procesai neperteikia odos tekstūros, veido keistoje sustingimo būsenoje. Tačiau tokios kokybės užteko, norint tęsti procesą. Reikšminga pabrėžti skiriamą didelį dėmesį veido atvaizdavimo procesui, norint išlaikyti kuo tikslesnes veido formas. Pasirenkant technologijas, buvo siekiama išvengti kaukės sukūrimo, t. y. nesukurti papildomo sluoksnio, naudojant veido formą.  Ši tyrimo dalis svarbi, norint suprasti aplinkos santykį su kūrėjo veido dublikatu. Daugeliui stebėtojų vienokiu ar kitokiu momentu tai sukeldavo nepatogų jausmą. Pastebėta itin jautri reakcija, kai veido dublikatą išvysdavo artimas žmogus kasdienėje namų aplinkoje. 

 

Veido atpažįstamumas

 

Žvelgdami į giminės nuotraukas, dažnai pastebime veido bruožų panašumų tarp skirtingų kartų. Tyrimai rodo, jog nosis – labiausiai genų paveikta veido dalis. Taigi didžiausia tikimybė nosies formą paveldėti iš tėvų. Veido formos grožį ir unikalumą mini XVIII a. filosofas Georg’as Christoph’as Lichtenberg’as:

 

„the most entertaining surface on earth is the human face“

(liet. žmogaus veidas vienas įdomiausių paviršių žemėje).

 

Šiuo atveju veidas tarsi mūsų tapatybė. Žvelgdami į jį, atpažįstame žmogų, siejame bruožus su emocijomis; galime suprasti, ar žmogus liūdi, ar jaučiasi nepatogiai; iš veido galime suprasti, kada karšta, kada jaučiamas pasitenkinimas. Svarbu pabrėžti, jog veidas išsiskiria iš kitų kūno dalių savo įvairove. Žmonių veidai tarpusavyje yra įvairesni nei, pavyzdžiui, plaštakos ilgis. Taigi kiekvienas veidas gana unikalus genų ir aplinkos darinys. Mokslininkų teigimu, kol kas dar nėra galimybės atvaizduoti ar atkurti žmogaus veido, turint jo DNR. Veido bruožus arba formą lemia labai daug veiksnių: amžius, dieta, mityba (tas pats?), klimatas, hormonai, traumos, ligos, saulės poveikis, mechaniniai pažeidimai, operacijos. Taip pat svarbu pabrėžti, kad veido kaip tapatybės atpažinimo įgūdis yra unikalus: teigiama, jog veido įvairovė gali būti grindžiama žmogaus poreikiui būti atpažintam. 

 

Dizaino ar kūrybos eigoje autorystė dažnai siejama su unikalumu. Savo veido formos panaudojimas dizaino procese apeliuoja į autorystę ir tampa kūrybos ašimi. Šiuo atveju dizainas tarsi nekuriamas, o pasitelkiamas veido kaip unikalaus reiškinio susiformavimo procesas. Dizaino procesą lemia, pirmiausia, veido forma, tuomet – aplinka, sąlygos, pandemijos paskelbimas. Elementai, atsirandantys procese, perimti iš aplinkos.

 

Autorystė

 

Veido panaudojimas dizaino objektuose – autorystės problema. Pastaroji dažnai apibūdina kūrinio priklausomybę autoriui, tačiau tai dažniau suvokiama kaip objekto autentiškumo įrodymas. Meno, o taip pat ir dizaino, srityje dažnai diskutuojama, kam vis dėlto priklauso autorystė.  Dr. Marius Dirgėla, tiriamajame darbe ,,Autorystės problematika šiuolaikiniame dizaine“ (2019) teigia: “Galima apibendrinti, kad tradiciškai menininkams, kūrėjams nebuvo būdingas originalumo siekimas, greičiau – siekimas pranokti pirmtakus, padaryti geriau, bet nebūtinai radikaliai kitaip. Tačiau autorystės pripažinimas buvo labai svarbus. Originalumo kaip kūrybiškumo įrodymo siekimas, atsietas nuo materialiosios naudos, būdingas tik naujausiems laikams.”[3] Dizaino srityje autorystė dažnai pasireiškia siekiant sukurti autentišką objektą kuris būtų ne tik mėgstamas bet ir išskirtinis. Autentiškumą arba jam prilyginta autorystę išreiškiu panaudoma jau sukurtą formą - savo veidą. 

Veidas – jį supančios aplinkos suformuotas reiškinys. Fiziniai aplinkos poveikiai gali paveikti veido formas, taip pat kai kuriuos bruožus paveldime. Toks formos autentiškumas paskatino savo veidą naudoti dizaino procese – tai tapo kūrybos ašimi. Veidas, pagrindinė mano savęs išraiška, tiesiogiai panaudojama dizaino objektuose. Dizaineris kaip bet koks autorius piešdamas linijas, formas siekia sukurti autentišką ir galbūt savitą vaizdą taip pratęsdamas save savo kūrinyje. Taip linijų dermė tampa panaši į asmens raštą ar galiausiai parašą kuris garantuoja autentiškumą. Piršto ar plaštakos antspaudas gali veikti kaip parašas (nekalbant jau apie technologinį panaudojimą). Atspaustos kitos kūno formos taip pat turi galimybę byloti apie autorių, tačiau veidas tampa autentiškiausia dalimi. Todėl veido dalių naudojimas yra tarsi ultimatyvus autentiškumas ir autorystė kurią dizainerė gali pasiūlyti kūriniui ir auditorijai.

Objektai

 

„the most entertaining surface on earth is the human face“

(liet. žmogaus veidas vienas įdomiausių paviršių žemėje)

 

– XVIII a. filosofas Georg’as Christoph’as Lichtenberg’as. 

 

Dizaino objektai siekia įprasminti tiriamojo darbo išvadą, jog esame veidų visuomenė, tačiau pagrindine kūrybos ašimi tapo mano pačios veidas. Veidas sąmoningai buvo dublikuojamas, keičiamas jo mastelis, naikinamas arba pabrėžiamas atvaizdo skaitomumas. Šie objektai nesiekia pakeisti veido vaidmens. 

Iš aplinkos perimti elementai suponuoja tam tikras numanomas objektų funkcijas. Objektai gali būti skaitomi atskirai arba kartu kaip vientisas elementas. 

Stalas, kurio svarbiausias elementas funkcijai - plokštuma - paverčiama veido reljefu. Tuomet žengiamas žingsnis atgal funkcijos link ir gražinamos plokštumos, kurios susiformuoja įstačius aliuminio detales į atitinkamas vietas stale. Pasirinktos technologijos leido veido formas atvaizduoti nesukuriant papildomo slauoksnio arba kaukės, formos liko autentiškos. 

Plytelės, įprasmina jau aptartą sienų motyvą, tačiau čia jos tampa tarsi mozaika. Skirtingus elementus jungiant galima išryškinti arba panaikinti veido įskaitomumą formose. Pasirinkta medžiaga - grybiena, natūraliai suyranti medžiaga, jei drėgmės keikis patalpoje didesnis gali suirti per porą metų. Tačiau kitur vertinama kaip trumpalaikiškumas čia tampa ypač svarbus. Tai pagrindžia mintį jog veidas veikiamas aplinkos keičiasi, deformuojasi. 

Dizaino objektai įprasmina asmeninį mano santykį su veidų visuomene. 

apie objektus

Objects 

Face

 

The face is the main expression of self. On the other hand, we face a contradiction: the recognition of our identity is impaired because we, as carriers of identity, never see the true image of ourselves. We are usually accustomed to seeing the face in a mirror or in facsimiles. In this part of the practical research, the death masks and the problems occuring while attempting to depict the human face become especially relevant. 

Death masks are an image of the deceased‘s face. These masks perpetuate the face of the deceased that has lost emotions, facial functions. Interestingly, the face is often associated with emotions, expressions. However, Johann Kaspar Lavater (1742–1801), a physiognomy researcher, takes a slightly different approach to death masks, and he elevates these objects to the heights of face visual depicting. The researcher states that the features of a person's face become apparent after death - it is much more expressive than the face of a living person or of a person in sleep. In his book Face and Mask: a Double History, 2017, historian H. Belting discusses the relationship between a living face and a death mask: the face seems to return to its original state - it becomes only a face, thus rejecting social barriers.

The face of a dead person no longer reveals emotions, the muscles become inactive - we are not used to seeing such a face. These days, we find such masks very rarely or only in museums. Death masks were most extensively studied in the 18th and 19th centuries, when the science of physiognomy was particularly popular. Later, many of these masks remained in the archives, but it is a somewhat nostalgic, totemic object that conveys a timeless, authentic face. It can be said that photographs have partly become the modern-day death masks.

Face visual depicting is one of the main issues explored at this stage of the practical research. Any facsimile of a face is an image of a face that has been affected by reactions to the surroundings at that very moment. A living face is never just a form. It is a reflection of the cultural environment.

A lot of attention in my research has been paid to the study of the mask motif. The mask is like another layer of the face. Evermore masks have been worn to change or hide identity, reduce facial functions, or eliminate them altogether. 

 The creation of a copy of a face, like death masks, is not intended to change the face: the aim is to replicate the face to the detail. However, we will no longer place these objects on the face - they become totems.

The first method of making a mold for my face was based on the study of cast making. This is somewhat an archaic method: the silicone applied to the face perpetuates the face in an long lasting uncomfortable position. In this way, I sought to draw attention to the casting process as a desire to preserve random details. In this case, the reaction of the facial muscles to the process was reflected in the final work.

It is important to discuss the use of gypsum as a material in the process. The oldest German cast production company-workshop has been using old casting techniques for 200 years   thus is preserving the past. Why is preserving the past relevant when creating copies? Representatives of the workshop say that such an approach made it possible to preserve what was destroyed during the war - by making copies before the destruction. Each copy of a face created at specific times preserves what will no longer be in the future.

The emotions and expressions captured in the molds are not repeated in other face duplication processes. According to J. K. Lavater, it is the gypsum that conveys extremely charming details of the face: emotion, form, feeling. However, in my practical castwork, there were a lot of bumps and inaccuracies, that may have resulted due to the lack of experience. Or perhaps due to the face shape that prevented the silicone from adhering, or vice versa.

New scanning technologies represent facial imaging in which a person has no influence. Representatives of the German cast company also addressed their relationship with the latest technologies and their possibilities. The company has been practicing 3D scanning technology in the recent years, but so far nothing else is better at reproducing fine detail than gypsum.

My face was scanned with a hand-held Artec Leo scanner (Figure 5). Here, a slightly different relationship with facial visual depicting emerges. Interestingly, the eyes on the scanned face are open, but they seem to look dead. At this stage, it becomes visible how different technologies reduce the face.

It has been observed that both duplication processes do not convey the texture of the skin, the face in the practicular state of stiffness. However, such quality was enough to continue the process. It is substantial to emphasize the importance of the facial visual depicting process, in order to maintain the most accurate facial shapes. The choice of technique was made to avoid the creation of a mask. That is, to not create an extra layer using a face shape. This part of the study is important for understanding the relationship between the environment and the duplicate of the developer’s face. For many observers, it caused an uncomfortable feeling at certain points. An extremely sensitive reaction was observed when a duplicate of the face was seen by a loved one in the daily home environment.

 

Face recognition

When looking at relatives' photos, we often notice similarities in facial features between different generations. Studies show that the nose is the most genetically affected part of the face. Thus, the shape of the nose is most likely to be inherited from the parents. The beauty and uniqueness of the face shape is mentioned in the 18th centuryby philosopher Georg Christoph Lichtenberg:

 

„the most entertaining surface on earth is the human face“

In this case, the face is like our identity. Looking at it, we recognize a person, associate features with emotions; we can understand whether a person is sad or uncomfortable; from the face we can understand when a person is hot, when satisfaction is felt. It is important to emphasize that the face stands out from other parts of the body in its diversity. People’s faces are more diverse compared to each other than, let's say, the length of their arm. Each face is quite a unique derivation of genes and environment. According to scientists, it is not yet possible to visually depict or reproduce a human face based on the person's DNA. Facial features or shape are determined by many factors: age, diet, climate, hormones, trauma, illness, sun exposure, physical damage, surgery. It is also important to highlight that the skill of recognizing a face as an identity is unique: it is argued that facial diversity can be based on a person’s need to be recognized. 

In the course of design or creative process, authorship is often associated with uniqueness. The use of one’s face shape in the design process appeals to authorship and becomes the axis of the creative process. In this case, the design does not seem to be created, but the process of formation of the face as a unique phenomenon is used. The design process is determined first by the shape of the face, then by the environment, the conditions, the announcement of the pandemic. The elements that arise in the process are taken from the environment.

Authorship

The use of the face in design objects poses a problem of authorship. The latter often describes the work's attribution to the author, but this is more often perceived as proof of the authenticity of the object. In the field of art, as well as design, it is often debated who owns authorship. However. Dr. Marius Dirgėla, in the research work “Problems of Authorship in Contemporary Design” (2019), states:

 

 “It can be summed up that traditionally artists and creators were not characterized by the desire for originality, but rather by the desire to surpass their predecessors, to do better, but not necessarily radically differently. However, the recognition of authorship was very important. The pursuit of originality as proof of creativity, decoupled from material benefits, is unique to modern times.“

 

In the field of design, authorship often manifests itself in order to create an authentic object that is not only well-liked but also unique. For the authenticity, or to expressthe authorship I have used a form already created – my own face.

The face is a phenomenon formed by the surrounding environment. Facial shapes can be affected by physical environmental impacts , also he traits can be inherited. Such authenticity of form has led me to the use of my face in the design process - it has become the axis of the creative process. The face as the main expression of myself is used directly in the design objects. A  designer, like any author, by drawing lines and various shapes, seeks to create an authentic  and maybe specific image, thus extending him(her)self in it‘s work. In this way, the coherence of the lines becomes similar to a person’s handwriting or ultimately a signature that guarantees authenticity. A finger or hand stamp can act as a signature (not to mention a technological use). Printed other body shapes also have the ability to tell about the author, but the face becomes the most authentic part. Therefore, the use of facial parts can be said to be the ultimate authenticity and authorship signature that the designer can offer to a piece of work and the audience.

Objects

 

„the most entertaining surface on earth is the human face“

– XVIII a. filosofas Georg’as Christoph’as Lichtenberg’as. 

The objects of design seek to give meaning to the conclusion of the research - that we are a society of faces. However my own face has become the main axis of the creative process. The face was deliberately duplicated, scaled, reduced, or the readability of the image has been emphasized. These objects do not seek to change the role of the face.

Elements inherited from the environment presuppose certain implied functions of the objects. Objects can be read separately or together as a single element. 

 

A table, the most important element for the function -  the plane -  is transformed into a facial relief. Then a step back is taken towards the function and returns back the planes that are formed by placing the aluminum parts in the appropriate places on the table. The technologies chosen allowed the facial shapes to be represented without creating an additional layer or mask, leaving the shapes authentic.

The tiles give meaning to the already discussed motif of the walls, but here they become a mosaic. By combining different elements, the legibility of the face in the shapes can be highlighted or removed. The chosen material is a fungus, a naturally decomposing material, if the amount of moisture in the room is higher, it can decompose in a couple of years. The nondurabilty considered in other contexts as a disadvantage becomes particularly important here. This justifies the idea that the face changes and deforms when exposed to the environment.

Design objects give meaning to my personal relationship with the society of faces.

about objects
saugumas
tapatybe
veidas
Screenshot 2021-06-02 at 18.47.16.png

Saugumas ir daiktiškoji aplinka

 

Supančios aplinkos susiformavimą, tuo tarpu ir daiktiškąją aplinką, iš dalies nulėmė mūsų baimė arba noras jaustis saugiems. Aplinka šiuo atveju yra mus supantys daiktai, žmonės ir visuomenė. Nobelio premijos laureatas Elias’as Canetti’is savo kūrinį „Crowds and Power“ (1964)  pradeda įžanga apie aplinką ir baimę, kurią susikuriame, atstumus, kuriuos suformuojame minioje. Norime išvengti prisilietimo su nepažintais objektais ar žmonėmis, nes bet koks netikėtas „susilietimas“ gali sukelti nesaugumo jausmą, todėl formuojame atstumus, siekiame išlaikyti savo asmeninę saugią erdvę bei vengiame nežinomybės. 

Pastarasis jausmas, arba kitaip – „nežinomybės baimė“, yra viena didžiausių baimių.  Saugumas yra vienas pagrindinių mūsų visuomenės poreikių. Kompiuterinio saugumo guru Bruce’as Schneier’as išskiria du skirtingus apibūdinimus – tai saugumas kaip jausmas, ir saugumas kaip realybė: galime jaustis saugiai, kai taip nėra, galime būti saugūs ir to nejausti. 

Šiuolaikiniame pasaulyje saugumas yra sudėtinga sistema. Ją gali formuoti tik pati visuomenė, įvertindama, kiek yra pasirengusi paaukoti vardan to. Tai remiasi to paties B. Schneier’o mintimi, jog saugumą ekonomiškai galima paaiškinti kaip mainų sistemą – mes patys renkamės, ką esame pasirengę padaryti, norėdami jaustis ir būti saugiems. 

Žmogaus noras jaustis saugiai turi didelę įtaką jo pasirinkimams ir veiksmams. Pagal psichologo Abraham’o Harold’o Maslow poreikių piramidę, saugumas yra vienas pagrindinių mūsų troškimų – už jį mums svarbesni tik fiziologiniai poreikiai. Saugumo jausmas dažniausiai susijęs su mūsų sveikata, finansine situacija, bendruomene bei laisve dėl baimės. Dažnai dėl savo sveikatos esame linkę kovoti, o jei jaučiamės vieniši, tuomet prarandame saugumo jausmą. Taigi saugumas visuomenėje yra sudėtinga kompleksinė sistema, kurią formuoja aplinka, mus supantys daiktai ir vyraujantis modelis. 

Namai ir bendruomenė yra vieni pagrindinių vardiklių, suteikiančių saugumą. Namai šiuo atveju įvardijami vieta, kurioje galime jaustis saugiai – tai tarsi asmeninė erdvė. Bendruomenė yra taip pat vienas pagrindinių elementų, didinančių saugumo jausmą. Tačiau, kai iškyla grėsmė bent vienam saugumo vardikliui, mes prarandame bendrą saugumo jausmą – jis yra nedalomas. Tad verta atsigręžti į šiuolaikinės visuomenės modelį, kuriame vyrauja individai. 

Žmogiškųjų santykių nykimo teoriją iškelia Yuval’as Noah’us Harari’is (2011), kuria teigiama, jog vis rečiau jaučiamės priklausomi nuo bendruomenės, o tai skatina saugumo jausmo pažeidžiamumą. Saugumo jausmas – tai pamatinis poreikis, kurį iš dalies patenkina daiktai ir aplinka, besikeičiančiame santykių modelyje antropoceno laikotarpyje.   

XXI a. dažnai minimas kibernetinis saugumas ir ypatingas dėmesys mūsų biometrinių duomenų apsaugai bei privatumui. 1995 m. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente nurodoma apie sistemų vengimą, kurios kaupia biometrinius duomenis be duomenų subjektų žinios. Šiuo požiūriu kai kurios biometrinės sistemos, pavyzdžiui, nuotolinio veido atpažinimo, pirštų atspaudų rinkimo, balso įrašymo, kelia didesnį pavojų. Atsižvelgiant į tai, manoma, kad turi būti sudaryta galimybė naudoti alternatyvius autentifikavimo būdus bei užtikrinti, kad balso atpažinimo technologijos būtų naudojamos tik esant savanoriškam fizinio asmens sutikimui (informaciją pateikia Lietuvos vartotojų institutas, 2015). Naujosios technologijos lėmė poreikį saugoti tai, ko nematome arba anksčiau nejautėme reikšmės saugoti, pavyzdžiui, veidą ir su juo susijusias emocijas, DNR ar nuotraukas.  

Saugumo sąvoka nebuvo visais laikais vienoda. 1994 m. Jungtinių Tautų plėtros programa apibrėžė žmogaus saugumo rodiklius: 

 

laisvė nuo baimės (angl. freedom from fear)

laisvės nuo trūkumo (angl. freedom from want)

 

Kodėl žmogaus saugumo tema tapo aktuali tik 1994 m.? Iki tol saugumo sąvoka buvo aiškinama siaurai: teritorijos saugumas nuo išorinės agresijos, arba kaip nacionalinių interesų apsauga užsienio politikoje, arba kaip visuotinis saugumas nuo branduolinio holokausto. Iki tol tai buvo labiau susiję su tauta nei su žmonėmis. Naujoje programoje šis požiūris buvo išplėstas, įtraukiant asmenų ir grupių saugumą nuo tokių grėsmių kaip badas, ligos, politinis nestabilumas ir apsauga nuo nenuspėjamų ir skaudžių gyvenimo sutrikimų. Taip buvo išskirti septyni esminiai elementai, atspindintys pagrindinius žmogaus saugumo poreikius: 

  1. ekonominis saugumas (angl. economic security);

  2. sveikatos saugumas  (angl. health security);

  3. asmeninis saugumas  (angl. personal security);

  4. politinis saugumas (angl. political security);

  5. maisto saugumas  (angl. food security);

  6. aplinkos saugumas  (angl. environmental security);

  7. bendruomenė  (angl. community).
     

Ši koncepcija buvo reikalinga, norint sumažinti karines išlaidas, kurti taiką ir užtikrinti individų (žmonių) vystymąsi. Visuomenė turėjo pasiekti saugumo kraštutinumą, kad būtų persvarstyta visuotinė saugumo samprata. Tai naujas konceptas, su kuriuo gyvename tik 25-erius metus. 

Daugelis supančių daiktų pasyviai arba aktyviai mus saugo. Kaip ir minėjau, saugumas – vienas pagrindinių mūsų siekių pagal poreikių piramidę. Objektai gali tapti simuliakrais, apeliuodami į mūsų jautrumą, norint jaustis nepažeidžiamam. Vieni ryškiausių aktyvių saugumo pavyzdžių yra sienos ir ginklai. Saugumo jausmo ir daiktiškosios aplinkos sąveikos tyrimas prasidėjo nuo tvoros (angl. fence) (minėtasis angl. fence kilęs iš žodžio angl. defence, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia gynybą). Tvora įprasmino poreikį saugoti. Šis objektas, suformavęs pagrindą saugojimui, privatumui, gynybai – riba, kurios negalima peržengti. 

 

Tvora arba aptvertas plotas rodo savininko turto priklausomybę. Tai gali tapti objektu, kontroliuojančiu mūsų judėjimą, socialiniu įrankiu. 2012 m. Graikija pastatė tvorą, kuri ribojasi su Turkija, tokiu būdu norėdami išlaikyti imigrantų kontrolę, tačiau tai nesustabdė jų kelionės, o tik pakeitė judėjimo kryptį. Poetas Robert’as Frost’as eilėraštyje „Mending Wall“ kelia klausimus apie kliūtis, kurias žmonės kelia tarp savęs ir kitų. Jomis šiuo atveju tampa sienos. Šiame kūrinyje kelis kartus minima fraze „Geros tvoros yra geri kaimynai“ autorius teigia, jog žmonės geriau sugyvens, jei bus nustatytos ribos. Tačiau eilėraščio pabaigoje keliamas klausimas apie galbūt pasenusius ir nereikalingus tokius barjerus. Vis dėl to galima teigti, kad sienos arba barjerai yra civilizacijos saugumo pagrindas, tačiau ar jis veiksmingas? 

 

2019 m. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos pasienyje buvo pradėta statyti siena, dar kitaip vadinama Trump’o siena, sulaukusi nemažai diskusijų saugumo, socialinės nelygybės bei nacionalizmo klausimais. Daugelis istorikų kalba apie tai, kodėl net moderniausios visuomenės vis stato sienas: „Statydami sieną ar tvorą jūs apibrėžiate savo bendruomenę“, – teigia tvoras ir nacionalizmą tyrinėjęs istorikas Gregory’as Dreicer’is. Sienos skirtos išlaikyti atstumą tarp žmonių arba juos atskirti. Nesvarbu, kokia aukšta, ilga ar tvirta siena, žmonės turi neįprastą sugebėjimą rasti kelią per, po ir aplink. Taigi siena arba tvora yra bene pagrindinė daiktiškoji saugumo išraiška. Analizuojant asmeninį santykį su saugumo samprata, daiktai, kurie tampa ginklais, vienas reikšmingiausių aspektų. 

 

Ginklas tampa daiktu, daiktas tampa ginklu. Daugelyje situacijų, norėdami apsiginti, pasitelkiame ginklus arba tam tinkamus daiktus. Lietuviško žodžio ginklas šaknyje matome – gintis. Visgi angliško žodžio gun (liet. ginklas) kilmė visai kitokia: žodis kilęs iš skandinaviško žodžio, reiškiančio karą („Oxford Languages”). Šie du žodžių kilmės pavyzdžiai rodo išsiskiriančią ginklas reikšmę skirtingose kultūrose. Vienu atveju ginklas gali padėti apsiginti, kitu – tapti karo priežastimi. Ginklai sukelia nesaugumo jausmą, jie apeliuoja į mūsų gyvybę. Ginklas mūsų rankose sustiprina saugumo pojūtį, tačiau laikomas priešo – sukelia atvirkštinį jausmą. Tai pati stipriausia saugumo ir nesaugumo išraiška vienu metu. 

 

Socialinėje aplinkoje galima pastebėti dizaino objektų, kurie tampa netiesioginiais saugumo įrankiais.  1979 m. „Sony“ pagamino vieną pirmųjų nešiojamą kasetinį grotuvą „Walkman“. Pirminis tikslas buvo mėgautis muzika, išėjus iš namų, ir tai daryti asmeniškai. Jį pamėgo pasaulio melomanai, kurie nuo šiol galėjo per mažas ausines klausytis mėgstamų įrašų, būdami bet kur, ir niekam netrukdydami. „Walkman“ grotuvai tapo ne tik geidžiami kiekvieno jaunuolio įrenginiai – jie tapo viena pirmųjų pasekmių, paskatinusių nebendravimą ir atsiskyrimą socialinėje aplinkoje. 2014 m. 73 % apklaustųjų ausines dėvi, norėdami išvengti bendravimo. Ausinių dėvėjimas tarsi siunčia signalą „netrukdyti“ – tai lyg nauja etiketo taisyklė. 

 

Alec’as Baldwin’as išradimas kariniam jūrų laivynui tapo šių laikų aksesuaru, skleidžiančiu socialinę žinutę. Ausinės turi labai didelį poveikį asmeninės erdvės suvokimui bei formavimui. „Harvard Business Review“ atliktas tyrimas atskleidė, kad atviruose biuruose tiesioginis kontaktas tarp kolegų sumažėjo net iki 70 %. Įdomu tai, kad mes norime būti tarp žmonių, tačiau ne visada norime su jais bendrauti. Bluetooth ir belaidės ausinės viską dar labiau palengvino, dabar galime kurti sienas, neribodami savęs laidu. Ausinės – vienas iš prietaisų, padaręs daugiausia įtakos žmogui tapti antisocialiam tam tikrose situacijose. Mes galime klausytis to, ko negirdės niekas kitas. Tai tarsi ginklas, apsaugantis privatumą ir padedantis sukurti įsivaizduojamas sienas tarp žmonių. 

 

Mūsų aplinkoje taip pat galima pastebėti mados dizaino kūrinių, kurie palaipsniui tampa neva ginklais, padedančiais sukurti saugumo jausmą arba susikurti sienas, skiriančias mus nuo aplinkos. Šie vėliau aptariami objektai dažniau apeliuoja į mūsų tapatybės saugumą. Kartais tai gali tapti socialinio statuso išraiška. Turbūt visi esame dėvėję arba sutikę žmogų su sportiniu megztiniu, dėvintį gobtuvą. Kaip šis visiškai paprastas sportinis megztinis su gobtuvu (angl. hoodie) tapo socialiniu reiškiniu? 

 

Darbo aplinkoje sportinis megztinis su gobtuvu yra netoleruojamas, tačiau jis tapo savimi pasitikinčio jauno startuolio ar maištaujančio jaunimo ženklu. Tai tik rūbas, kuris taip pat gali sukelti daugybę emocijų, priklausomai nuo dėvinčiojo lyties, geografijos, amžiaus, elgesio ir etninės priklausomybės šis rūbas gali perteikti skirtingas kultūrines idėjas. Kai kuriems – tai tėra drabužis – nieko daugiau. Kitiems – svarbus savęs išraiškos elementas, sociokultūrinės laikysenos aksesuaras. 

 

Gobtuvas gali būti nuobodus ar ikoniškas, buržuazinis ar maištingas, suteikti saugią pastogę ar sukelti agresiją, suteikti nematomumą ar privatumą. Jį galima pastebėti gatvėse, sporto klubuose, ant podiumo ir biure. Roterdamo mieste 2020 m. įrengta ekspozicija pavadinimu „Hoodie“ (liet. sportinis megztinis su gobtuvu). Šioje parodoje matomas mados drabužio, kaip socialinės ir politinės žinutės nešėjo, vaidmuo. Sportinis megztinis su gobtuvu yra mada, dekoratyvus ir utilitarus, bet kitur tai taip pat idėjų išraiškos forma tema, kurią tam tikros institucijos uždraudė ir žiniasklaida pateikė kaip nelygybės, nusikalstamumo ar nukrypimo ženklą, – apžvelgia parodos kuratorė ir rašytoja Lou Stoppard. 

 

Vienas žymiausių sportinio megztinio ir jį dėvėjusiojo sąsajų yra pasibaigusi tragišku įvykiu. Paauglys Trayvon’as Martin’as buvo supainiotas su nusikaltimą įvykdžiusiu gobtuvą dėvėjusiu žmogumi ir buvo nušautas. Visoje Amerikoje žmonės, išreikšdami palaikymą ir užuojautą, kaip simbolį dėvėjo sportinius megztinius su gobtuvais. 

 

Hoodie – tai vienas iš objektų, kuriuos galima pavadinti ginklais. Tyrinėjant temą, buvo atliktas stebėjimas viešajame Vilniaus transporte: žmogus autobuse įlipo su gobtuvu (striukės) ir žiūrėjo „Youtube“ filmuką, po 2 min. jis gobtuvą nusiėmė ir jo sėdėjimo poza iškart pasikeitė – jis išsitiesė ir apsidairė. Manau, tai kiek panašu į situaciją, kai žmogus nusiima kepurę patalpoje – tai atspindi jo neva pasirodymo pradžią viešoje aplinkoje. Taigi aplinkoje matomas skirtumas tarp kelių gobtuvo paskirčių, t. y., kai jis naudojamas kaip siena atsiriboti nuo žmonių, arba kaip funkcionali apsauga nuo šalčio. Be to gobtuvas atlieka ir veido uždengimo funkciją, dalinai apsaugant tapatybę. 

 

Nešiojamą grotuvą su ausinėmis ir gobtuvą apjungia galva – žmogaus kūno dalis, kurioje yra smegenys, burna, regėjimo, klausos, skonio, kvapo organai. Visą žmonijos istoriją lydi įvairūs galvos aksesuarai – nuo Venus of Willendorf figūrėlės iki protesto akcijų 2019 m. Dažniausiai sutinkamas galvos aksesuaras yra kepurės. Jos gali būti sportinės, proginės, apsauginės. Kepurių istorija prasidėjo nuo statuso demonstravimo tarp vyrų. Dabar vyrauja nemažai simbolinių galvos aksesuarų: veliumas vestuvėse ar laidotuvėse, kaukės protestuose. Kaip ir anksčiau aptartas „Walkman“ grotuvas, galvos aksesuarai turi ne vieną funkciją. Daugeliui jie padeda susikurti asmeninę erdvę, tarsi sieną nuo visuomenės. Taigi vėl matome, jog tai dizaino objektai, padedantys sukurti vadinamąsiais sienas, kurios mus saugo.Tačiau šiuo atveju tampa svarbus ne tik daiktas, bet ir veiksmas. Užsidėjimo momentas atskiria mus nuo žmonių ir padeda apsisaugoti. Tai aktyvūs saugos objektai, tiesiogiai ir netiesiogiai mus saugantys.  Šie objektai, įsilieję į mano rutiną, tapo nepastebimi – tarsi įprotis. Galvos apdangalus galima gretinti su sienomis, kurias jau aptarėme anksčiau. 

 

„Siena tokia primityvi“, – teigė architektūros istorikė Jane’ė Loeffler, – „Galite po ja kasti, pereiti, katapultuotis. Siena yra labiau simbolinė nei tikra gynyba. Siena yra trijų matmenų baimė“. Galima teigti, kad mus saugantys barjerai tėra ginklai, kuriuos norime aplinkiniams demonstruoti kaip tapatybės savisaugą, teritorijos ar statuso priklausomybę. Saugumas ir noras saugoti tampa įpročiu ypač viešoje erdvėje. 

 

Screenshot 2021-06-02 at 18.47.27.png

Tapatybė ir daiktiškoji aplinka

 

Ką mes saugome saugodami savo atvaizdą ar erdvę? Žemiau pateikta diagrama vaizduoja mano su saugumo „ginklais“ lyginamų objektų sugretinimus ir atsakymą, ką jais norime apsaugoti: 

 

Tvora    →    teritorija     → tapatybė

Užuolaida    →    asmeninis gyvenimas    → tapatybė

Kaukė    →    veidas    → tapatybė

Gobtuvas    →    galva    → tapatybė

 

Visus vardiklius jungia vienas tikslas – saugoti tapatybę. Vienaip ar kitaip mes norime išsaugoti tai, kas mes esame – tai tarsi išaukština neliečiamybė. Tapatybė yra emocinė būsena, tačiau saugome ją lyg tai būtų fizinis objektas. Pavyzdžiui, gobtuvas dengia mūsų veidą, apsaugo nuo vėjo – tai yra fizinis saugumas. Tapatybė neturi aiškaus fizinio prado, tačiau gobtuvas vis tiek sukuria saugumo jausmą, paslėpdamas mūsų veidą. Nėra vieno atsakymo, ar mes saugome tapatybę, nes jai yra iškilusi reali fizinė grėsmė, ar dėl to, jog bent iš dalies esame neurotiškos asmenybės.  

   

Tapatybė dažnai asocijuojasi su išskirtinumu (prarasti tapatybę, pabrėžti savo tapatybę ir t.t.), tačiau žodžio etimologinė kilmė siejama su vienodumu (angl. identity kilęs iš lotyniško žodžio idem, kuris reiškia liet. vienodas, „Oxford Languages”). Anglų kalboje žodis identity egzistavo jau XVI a. („Oxford Languages”), tačiau įprasta reikšme jį pradėjome vartoti tik XVIII a. („Random House Unabridged Dictionary”). 

Tapatumo ar tapatybės sąvoka yra tarsi mums savaime suprantama būsena. Tačiau psichologijoje yra ne vienas straipsnis apie tapatumo raidą, ego, tapatybės susiformavimą. Erik’as Erikson’as vienas pirmųjų plačiau aprašė tapatumo sąvoką bei raidą veikale „Tapatumas, jaunystė ir krizė“ (1968). Tapatumas susijęs su poreikiu išlikti savimi. Žmonės, vartodami sąvoką „tapatumas“, dažnai pamiršta, kad identiteto sandara, šaknys, jo ribos didžiąja dalimi yra mums visiškai nežinomos. Kitaip tariant, žmogus jaučia savo tapatumui kylančią grėsmę, tačiau nežino, kam konkrečiai gresia pavojus, ir kodėl jam yra taip svarbu (tėvynė, religija, etninė grupė ir t. t.). Taip pat reikėtų paminėti psichoanalitiko Sigmund’o Freud’o ego, id, ir superego tyrimus („Das Ich und das Es”,1923) ir psichologo James’o E. Marcia’os (1980, 1993) išplėstą Erik’o Erikson’o (1968) tapatybės sąvoką. Vėl grįžtame prie klausimo: kodėl mums svarbi tapatybė? Į šį klausimą iš dalies atsakė Erik’as Erikson’as savo veikale („Identity, youth, and crisis”, 1994): tapatybė mums tampa svarbi kaip savęs suvokimo matas, tai tarsi įprasmina mūsų esybę. Tai vienas labiausiai pažeidžiamų mūsų esybės elementų, kurį praradę netenkame saugumo jausmo. 

 

Mūsų kūnas – tiesioginis tapatybės nešiotojas. Biometriniai duomenys ISO/IEC 2382:2015 standarte apibūdinami kaip „Konkretūs požymiai, pagal kuriuos galima nustatyti unikalias žmogaus savybes, tokias kaip piršto atspaudas, akies rainelė, balsas, kuriais remiantis galime patvirtinti žmogaus tapatybę.“ Tai taip pat gali būti analizė ar atpažinimas DNR (angl. do not resuscitate), veido atvaizdo, spausdinimo ritmo, eisenos, delno kontūro, kūno kvapo ir pan. Antropoceno laikotarpiu mes turime ryškių kasdieninių pavyzdžių, iliustruojančių, kad tapatybė yra mūsų biometriniai duomenys: vienas iš jų – kompiuterio ar išmaniojo telefono atrakinimas veidu. Šiandien vis dar dažniausia sutinkama tapatybės atpažinimo kūno dalis yra galva. Tam turėjo įtakos veido atvaizdavimo istorija. Portretas kaip tikslus veido išmatavimas ir atvaizdavimas atsirado gana vėlai, XX a. pradžioje, jo pradininkas buvo Alphonse’as Bertillon’as. Būtent jis pirmasis pastebėjo, jog kai kurios žmogaus kaulų struktūros nesikeičia visą gyvenimą, o sudokumentavus antropometrinius duomenis, žmogus gali būti identifikuojamas (vėliau tai buvo derinta su pirštų antspaudais).

 

Pagal A. Bertillon’o atpažinimo metodą, reikėjo išmatuoti:

1. ūgį;

2. atstumą nuo kairiojo peties iki dešinės rankos didžiojo piršto, kai ta ranka pakelta;

3. biustą: liemens ilgį nuo galvos iki sėdmenų, matuojama žmogui atsisėdus;

4. galvos ilgį nuo pakaušio iki kaktos;

5. atstumą nuo vieno smilkinio iki kito;

6. dešinės ausies ilgį;

7. kairės pėdos ilgį;

8. kairiojo didžiojo piršto ilgį;

9. uolektį: atstumą nuo kairės rankos alkūnės iki didžiojo piršto;

10. skruostų plotį.

 

 

Taigi iki 1940 m. jau visi turėjo pasus su nuotraukomis. Ši labai konstruktyvi nuotrauka, kurioje yra blokuojamos bet kokios asmeninės savybės, tapo mūsų tapatybės simboliu. 9/11 memorialo darbuotojai įnirtingai ir atkakliai stengiasi surasti visų nukentėjusiųjų profilio nuotraukas. Būtent jos kaip simbolis panaudojamos atminimui. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kai istoriškai nuotraukos mūsų pasąmonėje yra tapusios tapatybės dalimi.      

 

Pasas, tapatybės, darbuotojo kortelės ir visi kiti kasdien naudojami atpažinimo objektai yra tiesiogiai susiję su mūsų veido nuotrauka. Gyvenant technologijų amžiuje, tapatybės ir objekto klausimas vis aktualesnis: „Pasas niekur nedings, tačiau kruopščiai apgalvotos atsargumo priemonės, skirtos per kelis dešimtmečius suformuoti jį beveik tobulu dokumentu, dabar turi keistis, keičiantis mūsų pasauliui. Taigi kaip tai atrodys toliau?” – klausia Giulia Pines. Dabar esame klasifikuojami pagal duomenis, o ne pagal asmenybę. Šiuo metu galime turėti tik vieną tapatybę, su kuria gimstame. Tačiau ne visiems tapatybė būna palanki, galbūt tai dažnai tampa tik formalumu. 

 

Žmonėms svarbus ne tik jų psichologinis tapatumas visuomenėje, tačiau jam tiesiogiai grėsimingas fizinis tapatybės pažeidimas. Būtent mus supanti fizinė daiktiškoji aplinka padeda aktyviai ir pasyviai saugoti tapatybę. Tyrime aptariama tapatybė sąveikauja su fiziniu savo duomenų apsaugojimu ir su neurotišku asmenybės troškimu išsaugoti tapatybę, nors ir realios grėsmės tam nėra. Dabar mūsų veidas turi daugiau įgaliojimų nei bet kada iki šiol. Taigi pastebime vienijančią išvadą, jog saugodami veidą, saugome tapatybę. Veidas esame mes. 

Screenshot 2021-06-02 at 18.47.37.png

Veidas 

 

Veido sąvoka

 

„the most entertaining surface on earth is the human face“

(liet. žmogaus veidas vienas įdomiausių paviršių žemėje)

 

 – XVIII a. filosofas Georg’as Christoph’as Lichtenberg’as. 


 

Istorikas H. Belting’as knygoje „Veidas ir kaukė: dviguba istorija“ (angl. „Face and Mask: a Double History“, 2017) iškelia klausimą: „Kas yra veidas?“  Vienas iš jo atsakymų pabrėžia, jog veidas tampa veidu tuomet, kai jis yra matomas. Socialinis veido vaidmuo svarbus tada, kai mes matome veidą kontekste. Kaip pavyzdį istorikas pateikia frazę face to face  (liet. veidas į veidą) kaip estetikos visumą, kai susitinka žmogiškumas, sukuriamas intymumas. Veidas įgauna visai kitokį vaizdinį, mes nebematome veido kaip kūno dalies – jis tampa socialinės aplinkos įtakos suformuotas vaizdinys, kurį vadiname veidu – žmogaus veidu. 

Neuromokslininkas A. Todorov’as taip pat pabrėžia, jog pagrindinę vertę kuriame tik mes, t.y. žmogus. Mes labai daug galime sužinoti iš labai mažai. Pažvelgę į veidrodį, mes matome save. Veidas yra išorinis atvaizdas, kurį priskiriame savęs suvokimui. Tai mus sieja su bendruomene, kultūra ir papročiais. Tam tikrose kultūrose veidas yra dengiamas, pažymimas randais ar tatuiruotėmis. Veidas mus jungia su protėviais, panašumus matome, žvelgdami į palikuonių veidą. Esame veidų visuomenė.

Veidas – pagrindinė savęs išraiška. Profesorius Iain’as Hutchison’as, apžvelgdamas savo praktiką, atliekant veido operacijas, išskiria kelis aspektus: pirmiausia profesorius pabrėžia, jog veidas ypač svarbus jaunystėje, kai bandome rasti savo vietą visuomenėje, tačiau aptardamas konkrečius, su plastinėmis veido operacijomis susijusius pavyzdžius, profesorius teigia, jog, jeigu žmogų supa susiformavusi aplinka, veido deformacijos neturi įtakos socialiniam gyvenimui. Taigi esame visuomenė, kurioje veidas yra mūsų pagrindinis informacijos šaltinis. 

Istorijoje samprata apie veidą kaip tapatybę buvo kitokia nei dabar. Istorikas Ernst’as Gombrich’as knygoje „Meno istorija“ (2014) apžvelgia portreto vaidmenį bei reakciją į jį. Tolimoje praeityje žmonės žiūrėdavo į portretus su baiminga pagarba, nes manė, kad išsaugodami žmogaus pavidalą, dailininkai kažkokiu būdu išsaugo ir vaizduojamo žmogaus sielą. Viduramžiais tapant portretą, buvo pasitenkinama įprastinio vyro ar moters figūra ir tik užrašas virš portreto buvo nuoroda į žmogaus tapatybę. 

Šioje tyrimo dalyje svarbu aptarti antikinio meno kūrinius. Minėto laikotarpio skulptūros pasižymi tikroviškumu bei tobulo kūno proporcijomis. Tuo tarpu, lyginant su senovės menu, skulptoriai taip ištobulėjo, jog pavaizduodavo dieviškumo ir tipiškumo dermę, atvaizduodami žmogaus kūną. Toks meno kūrimo metodas leidžia sukurti žmogaus figūrą, kuri tarsi ima kvėpuoti. Tačiau šis būdas turėjo vieną trūkumą – tai nebuvo konkrečių žmonių atvaizdai. 

Portreto idėja graikams nebuvo žinoma iki pat IV a. pr. Kr. pab. Nors ir yra kalbama apie iki tol sukurtus portretus, tačiau tai nepasižymi panašumu į konkrečią veido morfologiją. Pavyzdžiui, karvedžio portretas tebuvo šauniai atrodantis kareivis su šalmu ir ginklu. To meto dailininkai nesiekė atkartoti tikslios nosies formos ar antakių. Tačiau dar svarbiau, jog graikai net vengė atkartoti konkrečias veido išraiškas, juose neatsispindi koks nors svarbus išgyvenimas. 

Anuomet kūnas buvo svarbesnis už veidą. Dailininkai nujautė, jog veido išraiškos iškraipytų galvos formos taisyklingumą. Taigi veidas atsiskiria kaip tapatybė bei veidas kaip šešėlių darinys. VI a. pab. šie ribojimai pamažu išnyko. Skulptoriai išmoko veide atpažinti žmogaus dvasios gyvenimą, pradėti kurti portretai, tokie kaip mes suvokiame šiandien. Nors mes dabar negalime daug pasakyti apie senovinių portretų panašumą, tačiau žvelgdami į Aleksandro Didžiojo (Lisipas, apie 325–300 pr. Kr.) biustą, jau galime nuspėti tam tikrus asmenybės bruožus: karingas, neramios sielos žmogus. Taigi galime numanyti, tik žvelgdami į jo veido išraiškas, kurias atkartojo Lisipo skulptūra. 

Veidas suteikia galimybę pabučiuoti žmogų, valgyti, verkti, verkti iš laimės, jausti lietų, atsidusti, vartyti akis ir t.t. Kitos kūno dalys ne mažiau mums svarbios kasdieninėje veikloje bei komunikacijoje, tačiau jos dažnai turi vieną savo funkciją ir netekęs vienos iš jų, pavyzdžiui kojos, žmogus galėtų toliau gyventi pilnavertišką gyvenimą. Tai ne vienintelis veido kaip kūno dalies išskirtinumas. Tyrimai rodo, jog veido bruožų variacijos yra didesnės nei lyginant su kitomis kūno dalimis. Pavyzdžiui, žmonių plaštakos ilgis procentaliai sutaps dažniau nei atstumas tarp akių. Ir tai nėra atsitiktinumas – ši variacija yra evoliuciškai mums naudinga. Ištirta, jog veido variacijos, didesnės nei būdingos kitiems gyvūnams, yra evoliucijos padarinys, kai žmogui naudinga išsiskirti iš kitų bei būti atpažintam. Tai dar kartą įrodo ne tik socialinę veido kaip tapatybės reikšmę, bet pagrindžia evoliucijos naudą žmogui. 

Mūsų atvaizdas yra tiek pat unikalus, kiek ir DNR arba pirštų antspaudai. Veidą nuo kitų kūno dalių skiria tai, kas yra po oda arba po mums matomu veidu – tai 43 mimikų raumenys, abiejose veido pusėse po 4 stambiuosius veido raumenis, liežuvio raumenys, kraujagyslių, juslinių ir motorinių nervų, kremzlių, kaulų ir riebalų sluoksniai. Būtent veidą laikanti kaukolė saugo mūsų svarbiausią organą – smegenis, kuriose saugoma mums svarbiausia informacija.  Veidas suteikia ir papildo tapatybę, išreiškia emocijas, perteikia reikšmę, atlieka pamatines funkcijas, būtinas gyvybei palaikyti ir leidžia pamatyti pasaulį per jusles. Tai padeda sukurti intymumą ir ryšį. 

Veidas – tai pagrindinė komunikacijos priemonė. Visų kultūrų žmonės atpažįsta tam tikras su pagrindinėmis emocijomis – pykčiu, pasibjaurėjimu, baime, džiaugsmu, liūdesiu ir nuostaba – susijusias veido išraiškas. Veido išraiška atlieka svarbų vaidmenį, bendraujant ir formuojant aplinkinių žmonių įspūdį. Knygoje „The Expression of the Emotions in Man and Animals“ (1872) Charles’as Darwin’as pasiūlė teoriją, jog emocijų išraiškos evoliucionavo dėl greito jų perteikimo ir socialinio išgyvenimo. Jis iškėlė hipotezę, kad tam tikros veido išraiškos yra įgimtos, todėl visuotinai išreikštos ir pripažintos visose kultūrose. 1971 m. psichologijos tyrinėtojai Paul’as Ekman’as ir Wallace’as Friesen’as patikrino Darwin’o hipotezę. Jie pakvietė Papua Naujojoje Gvinėjoje esančius Fore genties narius, kurie tuo metu mažai bendravo su Vakarų kultūra, atlikti emocijų atpažinimo užduotį. Vertėjas genties nariams skaitė pasakojimus apie emocinius įvykius, tokius kaip „jos vaikas mirė ir ji jaučiasi labai liūdna“. Tada genties atstovų buvo paprašyta prie istorijos derinti amerikiečių veido išraiškų nuotraukas. Tyrėjai taip pat nufotografavo Fore genties žmonių veido išraiškas ir vėliau jas parodė amerikiečiams. Abiejų kultūrų žmonės parodė tas pačias šešių pagrindinių emocijų (pykčio, pasibjaurėjimo, baimės, laimės, liūdesio ir netikėtumo) veido išraiškas ir sugebėjo atpažinti jų prasmę kituose. Tai tvirtas įrodymas, kad tam tikros emocijos yra evoliuciškai pagrįstos. Per pastaruosius dešimtmečius tyrimai ir toliau palaikė Darwin’o hipotezę: pavyzdžiui, įrodyta, kad įgimti akli žmonės rodo tas pačias spontaniškas išraiškas kaip ir regintieji. Veido išraiška gali būti vienintelė universali kalba. Evoliucine prasme veidai padėjo mums tapti visuomeniniais gyvūnais.

Veido atpažinimas – funkcija, leidžianti mums geriau komunikuoti. Pabandykime įsivaizduoti bendravimą su artimaisiais, jei mes jų neatpažintumėme, tai galėtų būti netgi prielaida formuotis kitiems tapatybės atpažinimo įrankiams, pavyzdžiui, balso tembras. Veido atpažinimas – viena iš smegenų funkcijų. Galvos smegenyse, dešiniojo pakaušio smilkinio srityje, viduriniame verpstiniame vingyje, yra veidų atpažinimo centras, angliškai vadinamas fusiform face area. Tad smegenys veidui atpažinti naudoja tam tikrą sistemą arba kodą. Tai iliustruoja pareidolijos (angl. pareidolia) sensorinis psichologinis reiškinys, kai matome veidą ten, kur jo nėra, pavyzdžiui, Marso krateryje arba atsitiktinėse formų kombinacijose. Verta pažymėti, kad 2 % viso pasaulio populiacijos neatpažįsta veidų. 

Prozopagnozija – tai neurologinė būklė, kai žmogus nesugeba pažinti veidų. Pacientas, turintis puikų regėjimą, gali sirgti prozopagnozija.  Pažeidus šį centrą išsivysto prozopagnozija. Žurnalistas Oliver’is Wolf’as Sacks’as straipsnyje apie prozopagnoziją publikuotame periodiniame leidinyje „New Yorker“ vaizdingai pateikia, kaip veidas tampa pirmu įrankiu, kuriuo mes komunikuojame, jis pats sunkiai atpažįsta veidus – tai susieja juos su asmenybėmis. Taigi išryškinama mintis, jog būtent veidas mus kuria asmenybėmis. 

Veidas yra pagrindinis informacijos šaltinis apie mus. Kalba, emocijos, žvilgsnis suteikia veidui kultūrinę svarbą – tai nėra tik kūno dalis. Galima atskirti du skirtingus veidus: pirmasis – tai raumenų, kraujagyslių ir nervų darinys – kūno dalis; antrasis – tai socialinis veidas, kurį formuoja mūsų aplinka. Žmonija priklauso išskirtinei gyvųjų būtybių grupei, veidrodyje atpažįstančiai savo veidą (be mūsų, save veidrodyje atpažįsta tik dar kelios gyvūnų rūšys). Nors ir nematome savo veido taip, kaip kiti, tačiau stebėdami savo atvaizdą veidrodyje ar faksimilėse, mes ji priskiriame savęs suvokimui. Taigi esame veidų visuomenė. 

 

Kaukės motyvas
 

Kaukė – tai ant galvos dėvimas objektas, dažniausiai atvaizduojantis alternatyvų veidą. Mums labiausiai žinomos kaukės turi skirtingas funkcijas: apsauginė, pomirtinė, kosmetinė. Viena iš kaukės funkcijų – uždengti veidą, kada nenorime būti atpažinti – šiai paskirčiai kaukes naudoja nusikaltėliai, liudininkai, demonstracijų dalyviai. Šie aspektai siejami su minėtu poreikiu apsaugoti savo tapatybę. Kaukės motyvas taip pat ypač svarbus, kai veidas kontekstualizuojamas viešoje erdvėje (namų arba asmeninėjė erdvėje kaukės – retas atvejis). Kaukės dėvimos, kai norima įsikūnyti į kitą tapatybę ritualinių apeigų ar teminių vakarėlių metu. 

Veido dengimas – neišvengiamas mūsų noras. Angliškas žodis person (liet. žmogus, asmuo), kilęs iš lotyniško žodžio persona, kuris reiškia aktoriaus kaukę arba veikėjas teatre. Kaukės plačiai žinomos kultūroje, jos sutinkamos daugelyje švenčių ar apeigų. Pavyzdžiui, Afrikoje apeigų metu naudojamos į gyvūnų veidus panašios kaukės. Tikima, kad gyvūnai kalbasi su miškų dvasiomis. Senosiose kultūrose ryškiai matyti, kad kaukė buvo ypač sakralizuota. Socialiniame sluoksnyje esantis šių laikų žmogus nebeturi tokio poreikio bendrauti su dvasiomis, išvaryti negandas ar atlikti apeigas.  

Kaukė kaip vaizdo nešėja. Kaukės fenomenas tampa ypač aktualus, nes kaukė šiuo atveju nėra tik veido dengimas. Istorikas H. Belting’as nagrinėja kaukės ryšį su veidu kaip gyvu žmogaus kūnu. Viena vertus, kaukę galima apibrėžti kaip veido interpretaciją – sustingusią emociją, arba kaip veido dangalą. Abiem atvejais veidas toks pat svarbus kaip ir kaukė, nes juos sieja dengimo ir rodymo dialektika. Istorikas taip pat papildo, jog kaukės gali būti skirtingos: pilnai dengiančios veidą – už kaukės sklindantis balsas, akys ir judesys suteikia kaukei dinamikos; pusiau dengiančios – demonstruojančios veido ir kaukės fluidišką susiliejimą. Tai yra žmogaus sukurtos kaukės, todėl jos yra tik veido kopija. Tačiau keliamas klausimas, ar apskritai mes galime atskirti veidą kaip odą, raumenis nuo mūsų turimo veido įvaizdžio? Kas šiuo atveju tampa kauke? 

Masačusetso technologijų instituto profesorė, dizainerė ir novatorė Neri’ė Oxman naudojo Björk veido 3D skenavimą, kad sukurtų skaitmenines jos kaulų ir audinių struktūros interpretacijas. Individualus dizainas buvo atgaivintas, naudojant unikalią spalvotą, daugiasluoksnę 3D spausdinimo technologiją. Kaukė atspindi sudėtingą žmogaus raumenų ir kaulų sistemą, paremtą paties Björk veido struktūra. Technologija sugebėjo imituoti sudėtingus kontrastingų medžiagų, randamų veide, derinius, pavyzdžiui, minkštųjų audinių, raumenų ir standžios kaulo struktūros – viskas viename atspaude. Taigi nėra vieno aiškaus kaukės apibrėžimo. Veido dengimas gali tapti veido išraiška, o kaukė – tai vienas iš vardiklių, padedančių atskleisti tapatybę, ją redukuojant, slepiant ir pabrėžiant. 

Kaukė keičia veido funkcijas arba jas visai eliminuoja. Prancūzai, mėgaudamiesi tradiciniu patiekalu, kai vienu kąsniu suvalgomas paukštukas ortolanas, veidą užsidengia servetėle, jog neleistų pasklisti kvapams, tačiau tai interpretuojama kaip veido slėpimas nuo Dievo. Šis būdas padeda laikinai pasislėpti arba apsaugoti tapatybę. 

Kaukė geba atkurti veidą. Anaplastologija (angl. anaplastology) – tai medicinos šaka, susijusi su anatomiškai kritinės veido ar kūno vietos nebuvimo, iškraipymo ar netinkamos formos reabilitacija, kuriant protezus. Amerikiečių skulptorė Anna Coleman Watts Ladd Pirmojo pasaulinio karo metu savo laiką skyrė subjaurotiems kariams. Iš natūralių plaukų ir ypač plono cinkuoto vario gamindavo kaukes, kurios suteikdavo veidui prarastas formas. Metalas dažomas kietu emaliu, kad būtų panašus į recipiento odos atspalvį. Įdomu tai, kad naujos veido dalys arba kaukės neatlikdavo veido funkcijos: akys negalėjo mirksėti, nejudėdavo antakiai, keičiantis emocijoms, tačiau jos buvo reikalingos, norint išeiti į parduotuvę ar kad nosies protezas prilaikytų akinius. Šie protezai nebuvo skirti bendravimui artimoje aplinkoje. Jie neatlikdavo veido funkcijų. 

Visuomenėje esama pavyzdžių, kai galvos apdangalai visiškai panaikina kai kurias svarbias veido funkcijas. XVI a. moterys dėvėdavo juodo aksomo kaukes, kurios išlikdavo ant veido, laikant sukandus dantimis laikiklį – jos negalėdavo kalbėti, kol kaukė yra ant veido. Tokių kaukių paskirtis buvo apsaugoti veidą nuo saulės spindulių. Venecijoje sutinkamos kaukės turėjo taip pat visuomeninę paskirtį – vyrai (ir tik esantys Venecijos gyventojai), atlikdami svarbias anonimiškas valdymo funkcijas, turėjo pasirodyti su kaukėmis, tačiau jie negalėjo dėvėti kaukės ir nešiotis ginklo vienu metu. Šių laikų literatūroje taip pat esama panašių kaukių pavyzdžių. „Žvaigždžių karų“ istorijos tęsinyje „Mandalorietis“ pagrindiniam veikėjui religija neleidžia nusiimti šalmo prie kitų žmonių. Todėl per metalinę apsaugą nėra matoma tapatybė ar emocijos, kurias perteikia veidas. Tokiu būdu tarsi nuginčijama veido prigimtinė funkcija. Kaukės keičiančios veido funkcijas dažniausiai sutinkamos viešoje erdvėje. 

Kaukė namų aplinkoje – tai rečiausiai sutinkamas veido dengimo elementas. Galbūt namų aplinkoje nesame linkę slėpti veido dėl aplinkos, suteikiančios saugumo jausmą. Tačiau pastebima, jog kasdienėje namų aplinkoje kaukės dažniausiai atlieka estetizavimo funkciją. Kosmetinių kaukių motyvą aptaria dr. Tojana Račiūnaitė straipsnyje „Kosmetinės kaukės motyvas Lietuvos XXI a. antrojo dešimtmečiodailėje“. Menotyrininkė teigia: „Vizualiojoje vartotojiškoje kultūroje galima fiksuoti kosmetinės kaukės motyvą kaip tikslingai puoselėjamo ateičiai žmogaus veido – ruošinio ekspoziciją, kaip regimąjį pažadą būsimo – gražesnio veido su lygesne, standesne ir šviesesne oda.” T. Račiūnaitė pabrėžia, jog tokios kaukės vizualioje kultūroje asocijuojamos su laiko sau praleidimu. Taigi ryškėja kiek kitokia kaukių funkcija – jos redukuoja veidą, tačiau tai siejama su estetika ir grožio suvokimu skirtingais laikotarpiais. 

Vertėtų aptarti ne tik kosmetines kaukes, bet ir priemones, vienaip ar kitaip kuriančias įsivaizduojamą neva gražesnį veidą. Tyrėja ir psichologė Nancy’ė Etcoff knygoje „Survival of the Prettiest: The Science of Beauty“ (1999) aptaria išorės puoselėjimo įpročius. Pabrėžiamas kūno priežiūros ritualas, kai žymiai dažniau pasuolėjamas veidas, nuo vaikystės lydintys prisiminimai, kaip tėvai šukavo plaukus, o vėliau paaugusios mergaitės puošia lėles. Tačiau veido dekoratyvinė kosmetika istorijoje sutinkama dažniau nei kitų kūno dalių dekoravimas. Aptariama, jog buvo vertinamas odos baltumas ir skaistumas, todėl buvo sukurtos balinamosiomis kosmetinėmis priemonėmis veidą dengiančios receptūros. Tokiu būdu redukuojamos natūralios veido ypatybės: raudonis, nuo saulės atsiradusios strazdanos ar raukšlės. Net ir šiais laikais japonių noras balinti veidą motyvuojamas idėja, jog dieviška oda yra glotni, skaisti ir tolygi. Taigi ant veido dengiamos kosmetinės kaukės nesiekia nuslėpti tapatybės ar apsaugoti, atvirkščiai – jos naudojamos atkreipti dėmesį į grožį, skaistumą – kaip ir raudonas lūpdažis blyškioje odoje atkreipia dėmesį. Raudona spalva ant kūno dažnai simbolizuoja susijaudinimą. Tokia pat spalva naudojama ir įspėjamiesiems kelio ženklams. Tačiau tai vis tiek atskleidžia žmonijos norą keisti veidą, vienaip ar kitaip užsitikrinti saugumą, pabrėžiant odos skaistumą, kilmę ar paslepiant netobulumą.


Gražaus veido troškimas lydi mūsų kultūrą nuo neatmenamų laikų. Dekoratyvine kosmetika, perukais buvo siekiama sukurti jaunystės ir vaisingumo kaukes. Tai užtikrino saugumą visuomenėje. Karalienė Elizabeth’a I visą gyvenimą savo veidą balino įvairiomis priemonėmis, skruostus ryškino raudona spalva, tačiau paskutiniaisiais savo 20 gyvenimo metų vengė žiūrėti į veidrodį, o mirties sulaukė  taip ir nesukūrusi šeimos. Tačiau ir šiais laikais itin gajus gražaus veido kultas. Gydytojai ginekologai ir kiti specialistai yra pastebėję, kad ypač gražios moterys, kurių veidas turi absoliučiai visus moteriškus bruožus, dažnai būna nevaisingos. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėja prof. Janina Tutkuvienė teigia, jog vertinant pagal evoliucinę teoriją, gamta stengiasi išnaudoti visas galimybes, sukurdama tokį individą ypač gražų, kad potencialiai jis galėtų turėti daugiau partnerių negu kitas ir galbūt pagal imuninės bei reprodukcinės sistemos rodiklius atsirastų galimybė susilaukti palikuonio.  Tai pagrindžia idėją, jog veidas ne tik tapatybės, tačiau ir statuso visuomenėje objektas. 

Kaukės leidžia mums įprasminti veidą po mirties. Mirties kaukės negyvo asmens veido atvaizdas. Šios kaukės išsiskiria savo paskirtimi – įamžinti mirusiojo veidą, kuris neturi emocijų, neatlieka kitų veido funkcijų. Įdomus paradoksas, veidą mes siejame su emocijomis, išraiškomis. Mirties kaukės arba atvaizdai buvo taip pat kuriami žmogaus tapatybės nenustačiusiems mirusiesiems. Viena žymiausių tokių kaukių vadinama „L'Inconnue de la Seine“ – tai neatpažintos jaunos mergaitės veido atvaizdas, kuri maždaug po 16 metų, pasak vieno vyro pasakojimo, buvo rasta nuskendusi Senos upėje Paryžiuje, Prancūzijoje, maždaug 1880-ųjų pabaigoje. Darbuotoja, sukūrusi atvaizdą, prisimena: „Jos grožis buvo kvapą gniaužiantis, o mirusiame veide pasirodė nedaug nerimo ženklų. Taip užbūrė, kad žinojau, jog grožis turi būti išsaugotas“. 

Mirties atvaizdas taip pat buvo lyginamas su Mona Lisa ir kitais garsiais paveikslais, skulptūromis. Paryžiaus bohemiečių visuomenėje šios kaukės kopijos buvo madingos. Pirmosios pasaulyje CPR (angl. cardiopulmonary resuscitation, liet. širdies ir plaučių gaivinimas) treniruočių manekenės „Resusci Anne“, pristatytos 1960 m., veidas buvo sukurtas pagal „L'Inconnue de la Seine“. 

Mirties kaukės dažnai istorijoje įprasmina svarbius, gerai žinomus asmenis arba tapatybes. Tačiau išimtimi tapo viena mirties kaukė, virtusi meno objektu – tai 30-ties metų amerikiečio John’o Joe’aus Amador’o-Ash’o, nuteisto mirties bausme už žmogžudystę Teksase 2007 m., įamžintas mirties atvaizdas. Mirties kaukių kūrėjas Nick’as Reynold’as prisimena savo patirtį: likus maždaug dešimčiai minučių iki mirties bausmės, jis kalbėjo telefonu su Amador’u. Nuteistasis jam pasakė: „Padaryti mirties kaukę būtų tikra garbė, nes ji paprastai buvo skirta karaliams. Dabar aš esu kažkas“. Nuo XVIII a. pab. mokslininkai vis dažniau naudojo mirties kaukes, kad užfiksuotų žmogaus fizionomijos pokyčius. Antropologai tokiomis kaukėmis tyrinėjo garsių žmonių ir žinomų nusikaltėlių fizionomines ypatybes. Kaukės taip pat buvo naudojamos rinkti duomenis apie rasių skirtumus.

Kaukė yra svarbus kultūrinis reiškinys. Aptariant skirtingas kaukes bei jų paskirtį, laikmetį, galima įžvelgti ir geriau suvokti žmogaus santykį su veidu. Kaukė gali slėpti, redukuoti arba visai pakeisti veido funkcijas, tai siejant su tapatybe. Dabar, pasitelkiant naujausias technologijas ir išmaniuosius telefonus, galime veidą redukuoti fiziškai jo nekeisdami – tai mums leidžia padaryti filtrai. Socialinėse medijose pasitelkiama ši technologija leidžia pakeisti veidą nuotraukoje ar vaizdo medžiagoje, bendraujant su draugais. Veido kaukės dažnai siejamos ir su to meto grožio arba kolektyvinio veido samprata arba mada. Viena vertus, kaukę galima apibrėžti kaip veido interpretaciją – sustingusią emociją, arba – kaip veido apdangalą. Abiem atvejais veidas toks pat svarbus kaip ir kaukė, nes juos sieja dengimo ir rodymo dialektika. 

Veidas viešoje erdvėje 

    

Veido atpažinimo sistemos vis labiau tampa įprastos mieste. Mes ne tik galime būti atpažinti minioje, tačiau dirbtinis intelektas geba nuskaityti mūsų emocijas. 1960 m. W. Bledsoe’as, H. C. Wolf ir C. Bisson’as pradėjo naudoti kompiuterį žmogaus veidui atpažinti. Ankstesnis jų veido atpažinimo projektas buvo pavadintas „Žmogus-mašina“, nes fotografijoje esančių veido bruožų koordinates turėjo nustatyti žmogus, kad kompiuteris galėtų jas naudoti identifikuojant. Žmogus turėjo tiksliai nustatyti veido bruožų koordinates, tokias kaip vyzdžių centrai, vidinis ir išorinis akių kampai. 

Šiandien veido atpažinimas tapo mobiliųjų telefonų, nešiojamųjų kompiuterių, pasų ir mokėjimo programų saugumo funkcija. Tai žada perversmą tikslinės reklamos versle ir pagreitins tam tikrų ligų diagnozavimą. Kita vertus, tai vis dažniau naudojama priespaudai, sekimui ar kaip politinis įrankis. Veido atpažinimo technologija jau seniai testuojama ir naudojama privačiose erdvėse (pavyzdžiui, prekybos centrai „Tesco“) ir vis dažniau testuojama viešosiose miesto erdvėse. Kinijoje ši technologija naudojama jau pastarąjį dešimtmetį. 2019 m. duomenimis, Kinijoje viešose erdvėse gyventojus stebėjo 200 mln. kamerų. Tai naudojama, norint užtikrinti saugumą, mažinti terorizmo grėsmę, atpažinti nusikaltėlius bei juos sekti. 

Viešoje erdvėje veidas tampa įrankis. Kinija šiuo metu veido atpažinimo sistemas naudoja visuomenei kontroliuoti. Tuo tarpu, Europos Sąjunga sprendžia pirmuosius etinius klausimus, susijusius su veidų atpažinimo sistemomis. Keliami tokie klausimai kaip: ar galima atleisti arba priimti naujus darbuotojus, naudojant dirbtinio intelekto veido atpažinimo sistemas. Įdomu tai, kad naujausios veidų atpažinimo sistemos mažai atsilieka nuo žmogaus. Tai reiškia, kad dirbtinis intelektas gali taip pat gerai reaguoti kaip ir  žmogus. 

Veido atpažinimas, ypač viešoje erdvėje, tampa ir politiniu įrankiu. Hidžabo dėvėjimas viešoje erdvėje iki šiol yra svarbus klausimas, nes būtent veido apdangalas (galima sakyti, jį dėvinčioms moterims tai yra tapatybės dalis) trukdo atpažinti tapatybę ir tai sukelia nesaugumo jausmą. 12-a šalių Europoje vienaip ar kitaip draudžia slėpti veidą mieste ar specifikuotoje viešoje vietoje. Taigi keliamas klausimas, kas vis dėlto yra saugiau visuomenei: ar absoliutus veido rodymas, ribojant bet kokį dengimą, ar paliekant tai natūraliam kultūriniam vystymuisi. COVID-19 pandemijos akivaizdoje, esant poreikiui visiems privalomai dėvėti kaukes, šie įstatymai peržiūrimi.

Veidų atpažinimo sistemų integravimo ir naudojimo etiniai klausimai šiuo metu ypač aktualūs. Norint, kad veido atpažinimo algoritmai gerai veiktų, jie turi būti pritaikomi ir išbandomi, naudojant didelius duomenų rinkinius, idealiu atveju daug kartų užfiksuotus, esant skirtingoms apšvietimo sąlygoms ir skirtingais kampais. Dešimtajame dešimtmetyje mokslininkai prašydavo savanorių pozuoti šioms nuotraukoms, tačiau dabar veido atvaizdai renkami be leidimo. Pavyzdžiui, 2015 m. Kalifornijos Stanfordo universiteto mokslininkai paskelbė 12 000 vaizdų rinkinį iš internetinės kameros San Fransisko kavinėje, kuri buvo tiesiogiai transliuojama internetu. Kitais metais Duke universiteto Durhame, Šiaurės Karolinoje, mokslininkai išleido daugiau nei 2 milijonus vaizdo kadrų studentų, vaikščiojančių universiteto miestelyje. Tačiau tai nėra vienintelė problema. 

Vis dažniau keliami etiniai klausimai apie technologijų pritaikymą viešoje erdvėje. Dažnai veido atpažinimo sistemos veikia efektyviau, identifikuodamos tam tikrą žmonių rasę. Kai kurie technologijų milžinai atsisako plėtoti veido atpažinimo sistemas, kol nėra socialiai atsakingo būdo tai daryti. Šiuo metu dirbtinis intelektas veikia taip pat gerai, kaip žmogus: atpažįsta veidus, perskaito emocijas, tačiau būtent mes treniruojame dirbtinį intelektą, todėl mūsų žmogiškosios prielaidos perteikiamos kompiuteriui. Veido atpažinimo sistemos negali būti etiškai teisingos, kol žmonija nėra galutinai apsvarsčiusi veido ir tapatybės sąvokos. 

Veidui nuskaityti svarbu suvokti ir kultūrinę aplinką. Žmogus turi išskirtinį bruožą –  žvelgdamas į veidą, jis geba suvokti ir kultūrinį kontekstą, ko dar negali atlikti kompiuteris. Emocijos ir jų išraiška gali skirtis kituose regionuose. Tatuiruotės ar aksesuarai gali nusakyti statusą bendruomėneje. Žmogaus ženklinimas yra simbolis ar dekoratyvinis raštas, įspaudžiamas į žmogaus odą karštu arba labai šaltu įrankiu. Toks ženklas išlieka visam gyvenimui. Iki 1872-ųjų tai buvo vienas iš tapatybės žymėjimų nusikaltėliams (istoriškai buvo naudotas ir kitais tikslais). 

Žmogaus žymėjimas veido srityje suteikia dar daugiau reikšmės. Tai tampa nebe individo tapatybės simboliu, o formuojamu sociumo žymėjimo apraiškų. Tokį procesą galima įvardinti kolektyviniu veidizmu. Verta pabrėžti, kad žymėjimai neturi reikšmės tiems, kas nepriklauso bendruomenei. Taigi tai vėl atkartoja A. Todorovo mintį:  veidas svarbus tiek, kiek mes norime. Žmogus arba individas veido svarbą pabrėžia tik tam tikroje bendruomenėje toje pačioje kultūrinėje plotmėje. Veidas tampa ne tik tapatybės ženklu individui, tačiau ir kultūrinės aplinkos veidu. 

Dabar mes išgyvename itin kontraversišką reakciją į veido atvaizdavimą. Tuo pačiu metu vis augantis asmenukių skaičius socialiniuose tinkluose (visos jos dažniausiai yra skirtos pasidalinti, o ne atkurti), taip pat vis daugiau ginčų sukeliančios veidų atpažinimo sistemos. Tarsi augantis noras būti ir parodyti savo veidą kartu kursto ir norą saugoti veidą, keliant identifikacijos etikos klausimus. Limituotas vaizduotės pajėgumas mums neleidžia atitolti nuo veido kaip sudievinto objekto. Mes tarsi tapome veidų visuomenę: įvairūs eksperimentai JAV, Brazilijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse parodė, jog politiniuose rinkimuose sėkmę galima numatyti pažvelgus į plakatą, kuriame vaizduojamas politikas. Pirmas įspūdis – tai veidas, kuris paveikia labiau nei žinios apie asmenį. Dizainerė Jessica Helfand knygoje „Face: A Visual Odyssey“ (2019) kelia pagrindinį neraminantį klausimą: kam priklauso mūsų veidas? Kokią įtaką daro naujosios technologijos mūsų veido atvaizdavimui?

 

 Faksimilės

 

Veido faksimilės pasklidusios visur, kopijų skaičius pasklidęs internete nevaldomai. 2016 m. „Instagram“ platformoje buvo publikuota 282 milijonai asmenukių, t. y. tiek kartų instagrame buvo pasidalinta veido atvaizdais. Galima teigti, jog veidas kaip atvaizdas mums nebepriklauso. Vis labiau didėjant nevaldomai veido (t. y. kaip savo duotybės) destrukcijai, norime veidą dublikuoti, kurdami jį kaip naują alternatyvią asmenybę. Galima įžvelgti priešpriešą tarp noro apsaugoti savo tapatybę ir prigimtinio noro ją kurti. Koks žmogaus iš raumenų, nervų, kaulų, santykis su savęs dubliktu? 

Projektas „Šis žmogus neegzistuoja” (angl. „This Person Does Not Exist“) sukelia nepatogumo jausmą vien tik rodydamas veido atvaizdą. Apsilankę projekto internetinėje svetainėje, išvystame tik vieną portretinę nuotrauką, tačiau veidas, kurį matome ekrane, neturi tapatybės. Tai dirbtinio intelekto sukonstruotas veidas. 

Smegenys yra linkusios veidą sieti su tam tikrais asmenybės bruožais. Fizionomija – mokslo sritis, tyrinėjanti veido bruožus. Mes vėl tampame pirmojo įspūdžio įkaitais. Net ir žinodami, jog žmogus netikras, mes darome prielaidas. Mes gyvename tarpsnyje, kuriame veidui nebūtinai reikia turėti kūną. Mes veidą atskiriame nuo kūno – lieka tik kaukė. Netikros paskyros ir nuotraukose esantys veidai naudojamos, kai norime apsaugoti savo tapatybę, tačiau dažnai jos sufalsifikuotos. 

Humanoidas – tai žmogaus charakteristiką atitinkantis robotas. Humanoidės Sophia’os pasirodymas Lietuvoje ir jos noras sunaikinti žmoniją tuo metu sukėlė nemažai diskusijų. Technologijos formuoja žmogų. Filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius teigia, jog nėra technologijos, kurią žmogus suvaldytų. 

Humanoidų eroje išryškėjo veido dublikavimo problema – sukurti/atkurti veidą, kuris mums būtų malonus yra sudėtinga. Angl. uncannyvalley (pradininkas Masahiro’as Mori’is, 1970) arba šiurpumo efektas (šiurpumo slėnis) pabrėžia, jog mes iš karto atpažįstame netikrą išraišką, ir dažniausiai ji mums kelią nepatogumo jausmą. Tai koncepcija, apimanti tai, kaip žmonės jaučiasi, bendraudami su tokiu, žmogiškomis emocijomis pasižyminčiu robotu. Jautriausia reakcija pasireiškia tuomet, kai humanoidai turi pernelyg keistus bruožus, pavyzdžiui, šiurpios lėlės išvaizdą, t. y., kai bendri veido bruožai yra mieli ir žmogiški, bet viena ypatybė tampa pernelyg mistinė ir bauginanti (didelės, juodos ir tuščios akys). Žmones taip pat trikdo šypsenos robotų veiduose, kurių akys neskleidžia džiaugsmo bei šilumos. Tai vienas iš žmogaus ir veido dublikavimo santykio pavyzdžių. Žmogus nepajėgus dublikuoti, tai gali lemti vaizduotės riboti resursai – žmogus bando atkurti, o ne sukurti. 

Ar įmanoma sunaikinti ribą tarp tikro ir netikro veido atvaizdavimo? Šis klausimas itin įdomus, žvelgiant iš kompiuterinių žaidimų perspektyvos. Naudojami avatarai dažnai yra patobulintų veido bruožų, tačiau jų perteikiamos emocijos nesukelia nepatogumo jausmo. Būtent taip kvestionuojama, ar angl. uncanny valley efektas egzistuoja (šis efektas nėra moksliškai pagrįstas).  Ar ribų panaikinimas žaidimo plotmėje galėtų lemti tai, jog neatskirtume realaus gyvenimo nuo žaidimo? Tai būtų naujas emocinis ir psichologinis iššūkis žmogui. Ar mes turėtume suvokti veidą kaip nedalomą duotybę, ar tai tėra genų, vystymosi padarinys, ar vis dėlto mūsų sielos atspindys? Šių pojūčių akcentavimas veidą iškelia į tapatybės aukštumą. Mes neatskiriame veido nuo tapatybės, galbūt anksčiau minėti pavyzdžiai mums nesukelia tiek emocinio streso. Ar vis dėlto mes pajėgūs atvaizduoti veidą taip, jog po 50 metų mes bendrausime su humanoidu, nejausdami, jog jis ne žmogus? Taip galutinai bus panaikinta riba. Ar vis dėlto perfrazuosime žmogaus sąvoką? 

Nesibaigianti priešprieša tarp noro saugoti veidą ir jį atkartoti praplečia žmogaus suvokimo bei vaizduotės ribas. Gyvai bendraujant veidas į veidą (angl. face to face) neatsiranda riba tarp žmogaus-ne žmogaus – nėra pusiau žmogaus. Siekdami atkartoti rezultatą, matysime tik tiek, kiek sugebėsime apgauti smegenis. Apgaulė – tai nauja riba, kuri dizaino objektuose vertinama kaip klaidinga, melaginga informacija. Menininko Duane’o Hanson’o darbai gatvėje klaidina žmones, jie neskiria, jog tai ne žmogus. Šį jausmą galima palyginti su parduotuvių manekenais, kai netyčia jie palaikomi žmonėmis. Nepaprastai žavūs dalykai įvyksta smegenyse tuo metu, kai mes jas apgauname. Gyvenant veidų visuomenėje, labai svarbu plačiai suvokti veidą kaip sociokultūrinį reiškinį. Tai leidžia geriau suprasti veido dublikavimo bei atpažinimo problemas.

 

 

Šaltiniai ir literatūra

  1. The Secret History of Facial Recognition. The Wired. [žiūrėta 2021 m. vasario 28 d.] Prieiga per internetą: https://www.wired.com/story/secret-history-facial-recognition/

  2. CANETTI Elias, Crowds And Power, Farrar: Strausand Giroux, 1984. p.496. ISBN: 9780374518202

  3. The Security Mirage. TEDx PSO , 2010 [žiūrėta 2021 m. balandžio 11 d.], prieiga per internetą: https://www.ted.com/talks/bruce_schneier_the_security_mirage.

  4.  A Theory of Human Motivation. Classics in the History of Psychology ,1943 [žiūrėta 2021 m. balandžio 11 d.], prieiga per internetą: http://psychclassics.yorku.ca/Maslow/motivation.htm.

  5. HARARI Yuval Noah, Sapiens: glausta žmonijos istorija, Kitos knygos, 2018. p. 416. ISBN: 9786094273278

  6. Your DNA is a valuable asset, so why give it to ancestry websites for free? The Guardians. [žiūrėta 2021 m. kovo 05 d.] Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/commentisfree/2020/feb/16/dna-hugely-valuable-health-tech-privacy

  7. The Human Security Framework and National Human Development Reports. Human Development Report Office National Human Development Report Series. [žiūrėta 2020 m. gruodžio 08 d.] Prieiga per internetą: http://hdr.undp.org/sites/default/files/nhdr_human_security_gn.pdf

  8. How Europe Built Fences to keep People out. Reuters. [žiūrėta 2021 m. vasario 27 d.] Prieiga per internetą: https://www.reuters.com/article/us-europe-migrants-fences-insight-idUSKCN0X10U7

  9. Robert Frost: “Mending Wall”. Poetry Foundation. [žiūrėta 2021 m. vasario 21 d.] Prieiga per internetą: https://www.poetryfoundation.org/articles/150774/robert-frost-mending-wall

  10. Walls are the foundation of civilization. But do they work? The Washington Post. [žiūrėta 2021 m. vasario 21 d.] Prieiga per internetą: https://www.washingtonpost.com/politics/walls-are-the-foundation-of-civilization-but-do-they-work/2019/01/09/4d9e3662-12b5-11e9-90a8-136fa44b80ba_story.html 

  11. Sound Over Pounds: Survey Finds Two Out Of Three People Cut Their Workout Short Or Ditch It Completely Without Headphones. PRNewswire. [žiūrėta 2020 m. gruodžio 08 d.] Prieiga per internetą: https://www.prnewswire.com/news-releases/sound-over-pounds-survey-finds-two-out-of-three-people-cut-their-workout-short-or-ditch-it-completely-without-headphones-253570611.html

  12. Things You Can Learn from the Invention of Headphones. Invented4. [žiūrėta 2021 m. balandžio 20  d.] Prieiga per internetą: https://www.inventedfor.com/en/how-it-was-invented/11/headphones.html

  13. The Hoodie. Het Nieuwe Instituut. [žiūrėta 2021 m. balandžio 11 d.] Prieiga per internetą: https://thehoodie.hetnieuweinstituut.nl/en

  14. Shooting of Trayvon Martin. Wikipedia. [žiūrėta 2021 m. balandžio 11 d.] Prieiga per internetą: https://en.wikipedia.org/wiki/Shooting_of_Trayvon_Martin

  15. Kas aš esu? Apie migraciją ir tapatybę. Kultūros barai. [žiūrėta 2020 m. gruodžio 08 d.] Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/kas-as-esu-apie-migracija-ir-tapatybe.d?id=83228919

  16. ERIKSON Erik, Identity, youth, and crisis, W. W. Norton & Company, 1994. p.336. ISBN: 9780393347340

  17. Seeking the Final Facesfor 9/11 Tapestry of Grief, Loss, Life and Joy. The New York Times. [žiūrėta 2020 m. gruodžio 08 d.] Prieiga per internetą: https://www.nytimes.com/2016/09/ 11/nyregion/9-11-victims-portraits-natio nal-september-11-memorial-museum.html

  18. The Contentious History of the Passport. National Geographic. [žiūrėta 2020 m. gruodžio 08 d.] Prieiga per internetą:https://www.nationalgeographic.com/travel/article/a-history-of-the-passport

  19. BELTING Hans, Face and Mask: A Double History, Princeton: Princeton University Press, 2017. p.288. ISBN: 9780691162355

  20. TODOROV Alexander, Face Value: The Irresistible Influence of First Impressions,  Princeton: Princeton University Press, 2017. p. 336. ISBN: 9780691167497

  21. Saving faces: A facial surgeon's craft. TED talk. 2011 [žiūrėta 2021 m. balandžio 08 d.] Prieiga per internetą:https://www.ted.com/talks/iain_hutchison_saving_faces_a_facial_surgeon_s_craft?language=en

  22. GOMBRICH Ernst,  Meno istorija, Alma littera, 2014. p.688. ISBN: 9786090114384

  23. Human Faces are so variable because we evolved to look unique. Berkeley News. 2014 [žiūrėta 2021 m. gegužės 2 d.] Prieiga per internetą: https://news.berkeley.edu/2014/09/16/human-faces-are-so-variable-because-we-evolved-to-look-unique/

  24. Naujas Keitės veidas. National Geographic Lietuva, 2018, rugsėjis, 38-87

  25. DARWIN Charles, The Expression of the Emotions in Man and Animals, New York: D. Appleton And Company, 1899. 

  26. EKMAN Paul, FRIESEN Wallace, „Constants Across Cultures In The Face And Emotion.“, in: Journal of Personality and Social Psychology. 1971, 17(2), p. 124–129. ISSN 0022-3514

  27. Look Beyond Face Value: The Psychology of Facial Paralysis. Psychology Today. [žiūrėta 2021 m. kovo 02 d.] Prieiga per internetą: https://www.psychologytoday.com/ca/blog/disability-is-diversity/202103/look-beyond-face-value-the-psychology-facial-paralysis

  28. Face-Blind. The New Yorker, 2010 rugpjūčio 30 diena.

  29. BELTING Hans, Face and Mask: A Double History,  Princeton: Princeton University Press, 2017. p.288. ISBN: 9780691162355

  30. Bjork performs in Neri Oxman designed 3D printed mask.Stratasys. [žiūrėta 2021 m. kovo 02 d.] Prieiga per internetą:  https://www.stratasys.com/explore/blog/2016/3d-printed-mask-bjork

  31. RAČIŪNAITĖ Tojana: „Kosmetinės kaukės motyvas Lietuvos šiuolaikinėje dailėje“, in: Kaukė ir veidas: atvaizdo istorijos ir teorijos aspektai . Vilnius, 2019, p. 286–307. ISBN 9786094473210

  32. Etcoff Nancy, Survival of the Prettiest: The Science of Beauty, Anchor, 2000. 336 p. ISBN 100385479425.

  33. Prof. J.Tutkuvienė: „Barbės įvaizdis nuo realios moters silueto skiriasi kaip diena ir naktis“. 15.min. [žiūrėta 2020 m. gruodžio 08 d.] Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/mityba/prof-j-tutkuviene-barbes-ivaizdis-nuo-realios-moters-silueto-skiriasi-kaip-diena-ir-naktis-1030-529696

  34. The curious and gruesome art of human death masks. CNN. [žiūrėta 2021 m. kovo 11  d.] Prieiga per internetą: https://edition.cnn.com/style/article/death-masks/index.html

  35. The Secret History of Facial Recognition. WIRED. [žiūrėta 2021 m. kovo 18  d.] Prieiga per internetą: https://www.wired.com/story/secret-history-facial-recognition/

  36. Companies Must Not Use Facial Recognition to judge staff, says Council of Europe. Financial Times. [žiūrėta 2021 m. kovo 11  d.] Prieiga per internetą: https://www.ft.com/content/b83354dd-71bf-4feb-ad4a-461fb31aebe3

  37. What is facial recognition - and how sinister is it?. The Guardian. [žiūrėta 2021 m. kovo 11  d.] Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/technology/2019/jul/29/what-is-facial-recognition-and-how-sinister-is-it

  38. Anti-mask law. Wikipedia. [žiūrėta 2021 m. kovo 11  d.] Prieiga per internetą: https://en.wikipedia.org/wiki/Anti-mask_law

  39. The ethical questions that haunt facial - recognition research. Nature. [žiūrėta 2021 m. kovo 11  d.] Prieiga per internetą: https://www.nature.com/articles/d41586-020-03187-3#ref-CR2

  40. IBM says it is no longer working on face recognition because it’s used for racial profiling. MIT TechnologyReview. [žiūrėta 2021 m. kovo 11  d.] Prieiga per internetą: https://www.technologyreview.com/2020/06/09/1002947/ibm-says-it-is-no-longer-working-on-face-recognition-because-its-used-for-racial-profiling/

  41. HELFAND Jessica, Face A Visual Odyssey,  London: The MIT Press, 2019. p. 280. ISBN:9780262043427

  42. Germany's oldest copy shop is still going strong after 200 years. DW. [žiūrėta 2021 m. kovo 11  d.] Prieiga per internetą: https://www.dw.com/en/germanys-oldest-copy-shop-is-still-going-strong-after-200-years/a-50108068

 

bottom of page